Laidotuvės Japonijoje formavosi veikiamos dviejų pagrindinių tradicijų: šintoizmo ir budizmo. Nors dauguma japonų savęs nepriskiria vienai konkrečiai religijai, apie 85% jų palaidojami atliekant budizmo apeigas^[1]. Nepaisant budizmo dominavimo, reikšmės nepraranda ir su mirtimi susiję šintoizmo ritualai, pasireiškiantys per mirusiųjų paminėjimo šventę Obon (お盆) arba mirusių žmonių dvasių įšventinimą šintoizmo šventyklose. Nedidelė dalis laidotuvių taip pat vyksta pagal krikščionišką, išskirtinai šintoistinę arba nereligingą pasaulėžiūrą.

99,8% mirusiųjų Japonijoje yra kremuojami^[2].

Vyraujanti mirties ir pomirtinio gyvenimo samprata Japonijoje paremta šintoizmo ir budizmo deriniu.

Pagal šintoizmą, kiekviename žmoguje yra dvasia (魂, tama arba 神, kami), kuri po mirties palieka kūną. Yra kelios pasakojimų tradicijos, skirtingai nusakančios tolimesnį dvasios likimą. Anot vienos, tama keliauja į šventus kalnus ir apsistoja jų viršūnėse. Šios vietos gyviesiems nėra prieinamos, tačiau su dvasia galima bendrauti papėdėse pastatytose šventyklose, kurios veikia tarsi tarpininkas tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Pagal kitas tradicijas, dvasios turi pasiekti už jūros esančią žemę, vadinamą tokoyo (常世) arba tamsų požemių pasaulį yomi (黄泉). Tama kelionė ne visada gali būti sėkminga, todėl artimieji tam tikrą laiką privalo melstis ir aukoti už jos sėkmę. Manoma, jog dvasios, kuriomis gyvieji nesirūpina arba negali pasirūpinti, gali atnešti nelaimes, prakeiksmą, todėl dėmesys kreipiamas ir į sielas tų žmonių, kurie mirė neturėdami artimųjų.^[3]

Šintoizme nėra išskiriamas rojaus ir pragaro buvimas, sielos likimas nepriklauso nuo to, kaip žmogus elgėsi per savo gyvenimą. Taip sustiprinamas gyvųjų vaidmuo, kurie savo maldomis ir aukojimais gali įtakoti dvasių padėtį.^[4]

Budizme tikima, jog po mirties siela reinkarnuojasi – atgimsta kitu pavidalu, priklausančiu nuo žmogaus karmos (per gyvenimą atliktų veiksmų). Kai kurių budizmo atšakų atstovai tiki, jog nušvitimas gali būti patiriamas iš karto po mirties arba kad siela keliauja į Tyrąją Žemę, kurioje nušvitimas yra daug paprastesnis. Abiem atvejais mirusiųjų dvasios kurį laiką turi laukti naujo atgimimo ir gali būti įtakojamos gyvųjų. Tam rengiamos įvairios apeigos, kuriomis siekiama, jog dvasios tarpinė būsena nebūtų ilga ir nemaloni.^[5]

Šiuo metu vyraujančios japoniškos laidotuvių apeigos formavosi iš lėto, į save įtraukdamos vietinių tikėjimų ir skirtingų budizmo sektų elementus. Tai, jog jos atliekamos praktiškai vien tik pagal budizmo tradicijas, lemia, jog didžiąją dalį budistinių šventyklų ir jų vienuolių veiklos sudaro laidojimo ritualų atlikimas, meldimasis už greitesnį sielų persikūnijimą į kitą pavidalą arba nušvitimą. Kaip teigia tyrinėtojas Tamamuro Taijo (圭室諦成), japonišką šios religijos atšaką galima įvardinti kaip „laidotuvių budizmą“ (葬式仏教, soushiki bukkyou)^[6], nes nemaža dalis žmonių šventyklą aplanko tik dalyvaudami artimųjų ar pažįstamų laidotuvėse. Istoriškai tokia situacija susiklostė dėl Edo laikotarpiu egzistavusio įstatymo, liepusio šeimoms laidotuves atlikti pagal budistų nurodymus. Manoma, jog laidotuvės yra vienas iš pagrindinių budistinių šventyklų įplaukų šaltinių, leidžiančių joms išlikti ekonomiškai stiprioms^[7].

Šiuolaikinės laidotuvės trunka 2-3 dienas ir susideda iš keleto etapų: mirusiojo kūno nuprausimo ir aprengimo, naktinio budėjimo, velionio įšventinimo į vienuolius, sielos palydėjimo link Budos, kremacijos, pelenų bei nesudegusių kaulų surinkimo, urnos saugojimo ir metinių rengimo.

Iš karto po mirties velionio lūpos suvilgomos vandeniu (末期の水, matsugo no mizu) ir netoliese pastatomas stalelis su gėlėmis, smilkalais, degančia žvake ir maistu (枕飾り, makura kazari). Jeigu namuose yra šintoistinė šventyklėlė, ji uždengiama baltu popieriumi (神棚封じ, kamidana fuuji), taip siekiant apsisaugoti nuo nešvarių mirties dvasių. Prireikus, kūnas gali būti iš karto nuprausiamas ir perrengiamas kitais drabužiais. Tuomet susisiekiama su mirusiojo artimaisiais, atitinkamomis institucijomis bei suderinamas laidotuvių laikas su vietine šventykla. Pirmoji arba įžanginė budizmo ceremonija atliekama prie mirusiojo perskaitant tam tikrą sutrą, kuri gali skirtis priklausomai nuo budizmo atšakos. Manoma, jog sutra apvalo mirusįjį ir simbolizuoja sielos kelionės į mirusiųjų pasaulį pradžią.

Tą pačią arba kitą dieną seka ritualinis kūno nuplovimas (湯潅, yukan) ir paruošimas įdėti į karstą (納棺, noukan). Jo metu mirusysis maudomas arba simboliškai nuvalomas drėgnu audeklu bei aprengiamas rūbais, su kuriais bus palaidotas (死に装束, shi ni shouzoku). Į velionio rankas gali būti įdedamas budistinis rožinis (数珠, juzu). Moterys dažniausiai laidojamos aprengtos kimono, o vyrai kimono arba vakarietišku kostiumu, tačiau gali būti parenkama ir į budistų vienuolio rūbus panaši apranga. Kartais mirusiajam atliekamas ir specialus makiažas. Padarius šias procedūras, kūnas įdedamas į karstą. Pagal budizmo tikėjimą, keliaudama į mirusiųjų pasaulį, siela turi kirsti Sanzu upę (三途の川, sanzu no kawa), prie kurios esantys demonai matuoja žmogaus karmą. Kad perėjimas į kitą upės krantą įvyktų sėkmingai, į karstą įdedamos šešios monetos. Be jų, gali būti įdedami ir kitokie mirusiajam svarbūs arba patikę daiktai. Galiausiai karstas padedamas ant altoriaus, pasirūpinant, kad mirusiojo galva būtų atsukta į šiaurę (北枕, kitamakura). Jeigu tai neįmanoma, gali būti pasirenkama ir vakarų kryptis.

Paruošimas kūną dėti į karstą simbolizuoja mirusiojo apvalymą ir pagalba jo sielai siekti sėkmingo atgimimo. Be to, tai būtinas etapas prieš atliekant tolimesnę laidotuvių ceremoniją. Kūno nuplovimo ir paruošimo dėti į karstą apeigos anksčiau būdavo daromos šeimos narių, tačiau šiuo metu ceremoniją artimųjų akivaizdoje dažniausiai atlieka specialių kompanijų darbuotojai.

Sekantis laidotuvių etapas yra vienos nakties budėjimas (通夜, tsuya), kurio metu artimieji atsisveikina su mirusiuoju ir prisimena jo gyvenimą. Nors tsuya trunka visą naktį, pagrindinė ceremonijos dalis vyksta vakare. Joje dalyvauja tolimesni giminaičiai, mažiau su mirusiuoju susiję žmonės. Atvykę svečiai šeimos nariams išreiškia užuojautą ir įteikia specialius vokus su pinigais (不祝儀袋, bushuugi bukuro). Vėliau, už maždaug pusę dovanotos sumos, svečiams išsiunčiamos padėkos dovanos (香典返し, koudengaeshi). Nors anksčiau laidotuvių rūbų (喪服, mofuku) spalva buvo balta, šiuo metu gedintieji rengiasi beveik išimtinai juodai. Atvykusieji pagal tam tikrą tvarką susodinami patalpoje, kurioje yra mirusiojo kūnas.

Vakarinė ceremonijos dalis yra atliekama budistų šventikų ir susideda iš tam tikrų sutrų skaitymo bei giesmių giedojimo. Tiek sutros, tiek giesmės gali skirtis priklausomai nuo ceremoniją atliekančios budizmo atšakos. Vėliau, per naktį, sutrų skaitymas ar giedojimas nėra atliekamas. Pabaigus apeigas, dalis svečiu išvyksta, per naktį budėti lieka artimiausi žmonės.

Patalpoje, kurioje vyksta tsuya, pastatomas nedidelis stalas su aukojamu maistu ir smilkalais, per naktį deginamos žvakės. Budėjime dalyvaujantiems žmonėms siūloma pasivaišinti kukliu vegetarišku maistu (お斎, otoki), patiekiama sakė.

Sekančią dieną po budėjimo atliekamos dvi svarbios budistinės apeigos: mirusiojo įšventinimas (受戒, jukai) ir vedimas į nušvitimą (引導, indou).

Jukai apeigų metu mirusysis įšventinamas į budistų vienuolius, taip siekiant jo sielai padėti greičiau pasiekti nušvitimą arba patekti į Tyrąją Žemę (浄土, jyoudo). Ceremonijos metu, siekiant apvalyti sielą, perskaitomas tekstas, kuriuo velioniui atleidžiamos nuodėmės (懺悔, sange). Po to mirusiojo kūnas apšlakstomas vandeniu ir prie jo galvos priliečiamas skustuvas, taip simboliškai parodant vienuoliams atliekamą plaukų nuskutimą.

Po įšventinimo mirusiajam suteikiamas naujas vardas (戒名, kaimyou arba 法名, houmyou), kuris anksčiau nurodydavo velionio amžių, socialinę padėtį ar kai kuriuos jo gyvenimo aspektus. Šiuo metu pomirtiniai vardai daugiausiai priklauso nuo aukos šventyklai dydžio. Už nedidelius pinigus arba nemokamai gali būti suteikiami paprasti vardai, tuo tarpu augant aukos sumai, vardas gali tapti vis įmantresni ir prestižiškesnis.

Po įšventinimo seka indou ceremonija. Ji gali būti skirtinga priklausomai nuo budizmo sektos, tačiau jos tikslas bendras – vesti mirusiojo sielą pas Budą, į nušvitimą. Apeigų metu skaitomos atitinkamos sutrų ištraukos, deginami smilkalai, kalbamos mantros.

Pasibaigus indou, laidotuvių dalyviai aplink mirusiojo galvą sudeda gėles. Karstas, lig tol buvęs atviras, uždaromas ir gabenamas į krematoriumą (野辺送り, nobe okuri). Šiuo metu daugelyje vietovių nebėra laidotuvių procesijos – karstas tiesiog vežamas su mašina. Tačiau kai kur yra išlikęs paprotys rengti eiseną nuo velionio namų iki krematoriumo. Kai kuriais atvejais jos metu groja gyva muzika.

Mirusiojo giminaičiai kartu atvyksta į krematoriumą ir palydi karstą į kremavimo patalpą. Pasibaigus deginimui, jiems grąžinamas padėklas su pelenais ir kaulų likučiais. Naudojantis didelėmis lazdelėmis, kaulai ir pelenai yra sudedami į atskiras urnas (骨上げ, kotsuage), dėmesį kreipiant į eiliškumą – pradedama kojų ir baigiama galvos kaulais. Pelenai gali būti nedideliais kiekiais išdalinami giminaičiams.

Urna su kaulais kurį laiką laikoma namuose arba iš karto nešama į kapines. Šeimai dažniausiai priklauso vienas kapas (墓, haka), kuris susideda iš akmeninio paminklo ir kriptos urnai su pelenais laikyti. Ant paminklo paprastai būna išgraviruoti kape palaidotų žmonių vardai.

Didžiuosiuose miestuose kapo vieta gali kainuoti itin brangiai, todėl kai kurios kompanijos teikia pigesnes urnų saugojimo paslaugas.^[8]

Pagal budizmą, prieš atgimdama, mirusiojo siela dar 49 dienas sklando kitame pasaulyje. Gyvieji gali pakeisti jos likimą melsdamiesi, dėl to po laidotuvių, pirmą savaitę kasdien, o vėliau kas septynias dienas yra rengiamos specialios apeigos (回向, ekou arba 追善, tsuizen). Pagal kai kurias tradicijas apeigos vyksta ir 100-tąją dieną. Vėliau metinės rengiamos kas kelerius metus, mirusieji atsimenami per Obon šventę. Daugelio japonų namuose galima rasti tiek šintoistinius (神棚, kamidana), tiek budistinius (仏壇, butsudan) altorėlius, naudojamus aukojimui mirusiesiems.

Obon šventės metu prisimenami mirusieji ir atliekamos jiems skirtos apeigos. Nors ši šventė yra budistinė, tačiau joje įsipynusios ir šintoistinės tradicijos. Priklausomai nuo Japonijos vietovės, Obon švenčiama liepos arba rugpjūčio 13-16 dienomis. Ši šventė yra kilusi iš pasakojimo apie Budos mokinį Mokuren (目犍連), kuris sėkmingai padėjo savo motinos sielai atlikdamas aukojimus. Panašūs aukojimai vyksta ir šiuo metu, kuomet susitikę šeimų nariai lankosi šventyklose, tvarko kapus, meldžiasi už mirusius artimuosius. Manoma, jog Obon metu dvasios grįžta iš mirusiųjų pasaulio, aplanko savo kapus, namų šventyklėles, būna netoliese gyvųjų. Norėdami jas pasveikinti, žmonės aukoja maistą, jį palikdami ant altorėlių namuose arba ant žemės kapuose. Šventė baigiasi į upę paleidžiant šviečiančius žibintus (灯籠流し, tourou nagashi), kurie, kaip tikima, nuveda dvasias atgal į mirusiųjų pasaulį.

• Išėjusieji (おくりびと, okuribito), rež. Yōjirō Takita, 2008. Filmas apie laidojimo apeigas atliekančioje kompanijoje įsidarbinusį žmogų.
• Laidotuvės (お葬式, osoushiki) rež. Juzo Itami, 1984. Filmas apie tradicines laidotuves rengiančią šeimą, mirus vienam jų giminaičiui.

• Hikaru Suzuki. The price of death: the funeral industry in contemporary Japan. Stanford University Press, 2000
• Jacqueline Ilyse Stone, Mariko Namba Walter. Death and the afterlife in Japanese Buddhism. University of Hawaii Press, 2008
• John Renard. One hundred one questions and answers on Confucianism, Daoism, and Shinto. Paulist Press, 2002
• Mark Teeuwen, Nobutaka Inoue, John Breen, Satoshi Itō. Shinto, a short history. Routledge, 2003
• Sandra Buckley. Encyclopedia of contemporary Japanese culture. Taylor & Francis, 2002

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.