Dalinio pavadinime buvęs termimas "Buława Polna" buvo nuoroda į didžiojo etmono valdžios ženklą – buožę (lenk.buława) ir dalinio pavaldumą, tačiau ne į jo paskirties specifiškumą.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karinėje sistemoje karinio dalinio viršininku (lenk. szef) neretai būdavo jo vardinis (titulinis) vadas, teikdavęs finansinę paramą. Praktinis vadovavimas tekdavo profesionaliems (ar karininko patentą įsigijusiems) kariškiams, įvardijamiems lenkišku terminu dowódca. Pulkui paprastai vadovavo pulkininkas. Pulko viršininko pareigos, siejamos su dideliais atlyginimais, dažniausiai buvo laikomos sinekūra. Viršininkai turėjo teisę kelti savo pavaldinių karininkų laipsnius (stiprinti).
Karių algą reglamentavo 1717 m. etatas (nuostatai), kuriame buvo numatytos algų porcijos ir dalinių nuolatinės dislokacijos vietos su gaunamų algų šaltiniais, vadinamosios konsistencijos. Tautinio autoramento daliniuose – husarų, petihorų ir lengvosiose vėliavose – karininkai gaudavo kelių kareivių algai lygų atlyginimą: pulkininkas gaudavo 12 porcijų algą, leitenantas - 6, o iš kiekvienos porcijos buvo išlaikomi du kariai – draugas ir eilinis.[2]
Machynia, Mariusz (1999). Oficerowie wojska Wielkiego Księstwa Litewskiego. Sztab, kawaleria, artyleria, wojska inżynieryjne i piechota (1 leid.). Księgarnia Akademicka. Wydawnictwo Naukowe. ISBN83-7188-239-4.
Išnašos
↑ 1,01,1Gembarzewski, Bronisław. Rodowody pułków polskich i oddziałów równorzędnych od r. 1717 do r. 1831. p. 22.