LDK didžiojo etmono janyčarų vėliava

LDK didžiojo etmono janyčarų vėliava

Grenadierių dalinio karininkas ir grandinis
Veikė 1717–1794 m.
Valstybė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė
Abiejų Tautų Respublika
Pavaldus Lietuvos didysis etmonas
Rūšis Pėstininkai
Dydis 80 karių (etatų)
apie 50 (faktinis dydis 1776 m.)
Būstinė Minskas

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo etmono janyčarų vėliava (lenk. Chorągiew janczarska / węgierska / grenadierska Buławy Polnej Litewskiej) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės dalinys Abiejų Tautų Respublikos laikotarpiu (1717-1795 m.), pėstininkų vėliava.

Organizacija, formavimas ir kaita

Dalinys buvo suformuotas 1717 m, kariuomenės reformos eigoje. Per savo egzistavimą dalinys buvo vadinamas janyčarų, vengrų (vengrišku) arba grenadierių vėliava.

Funkciškai dalinys buvo tiesiogiai pavaldus Lietuvos didžiajam etmonui. Tradiciškai formaliu pulko vadu (šefu) visada buvo Lietuvos lauko etmonas (iš čia ir dalinio pavadinimas). Dalinys buvo dislokuotas Minske (nuo 1751 m.).

Dalinio dydis

1776 m. Seimui nustačius naują kariuomenės struktūrą, LDK didžiojo etmono janyčarų vėliavoje buvo numatyta 80 karių etatų. Pagal 1777 m. „kovo tarifus“ tikrasis karių skaičius siekė 48.[1]

Pagal 1789 m. patikslintus nuostatus vėliavą turėjo sudaryti 72 kariai,[2] tais pačiais metais LDK didžiojo etmono janyčarų vėliavos sudėtyje užfiksuoti 73 kariai.[3]

Dalinio uniforma

Janyčsarų vėliavų, vėliau tapusių vengriškomis (organizuojamomis vengrų dalinių, skirtingai nei vokiško pavyzdžio dalinių) pagrindu, kariai dėvėjo uniformas, panašias į turkiškas ir vengriškas. Atskirų vėliavų karių švarkai skyrėsi spalva.[4]

Vadovybė

Kaip ir kitų to laikotarpio ATR karinių dalinių atveju, LDK didžiojo etmono janyčiarų vėliava turėjo du vadus – nominalųjį (šefą) ir faktinį (kapitono laipsnio karininką – rotmistrą)

Šefai (nominalūs vadai)

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lauko etmonai

Rotmistrai (faktiniai pulko vadai)[5]

  • Antanas Talačka (lenk. Antoni Tołoczko) (1751 m.)
  • Motiejus Moračevskis (lenk. Maciej Moraczewski) (1775–1777 m.)
  • Jurgis Gžimala (lenk. Jerzy Grzymała) (1777–1778 m.)
  • Janas Lybė (Jan Liebe) (1778–1793 m.)
  • Karolis Lozovskis (lenk. Karol Łozowski) (1793 m.)

Literatūra

  • Gembarzewski Bronisław. Rodowody pułków polskich i wyławów równorędzychnych od r. 1717 m. 1831 m. – Warszawa, 1925 m.
  • Mariusz Machynia, Czesław Srzednicki (1998). Oficerowie Rzeczypospolitej Obojga Narodów 1717-1794. T.1: Oficerowie wojska koronnego, cz.1: Piechota. Kraków: Księgarnia Akademicka. Wydawnictwo Naukowe. ISBN 83-7188-186-X.
  • Mariusz Machynia, Valdas Rakutis, Czesław Srzednicki (1999). Oficerowie wojska Wielkiego Księstwa Litewskiego. Sztab, kawaleria, artyleria, wojska inżynieryjne i piechota. Księgarnia Akademicka. Wydawnictwo Naukowe. ISBN 83-7188-239-4.{{cite book}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link)
  • Wimmer, Jan (1978). Historia piechoty polskiej do roku 1864. Warszawa: Wydawnictwo Ministerstwa Obrony Narodowej.

Išnašos

  1. Mariusz Machynia, Valdas Rakutis, Czesław Srzednicki (1999). Oficerowie wojska Wielkiego Księstwa Litewskiego. Sztab, kawaleria, artyleria, wojska inżynieryjne i piechota. Księgarnia Akademicka. Wydawnictwo Naukowe. ISBN 83-7188-239-4.{{cite book}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link)
  2. Wimmer, Jan (1978). Historia piechoty polskiej do roku 1864. Warszawa: Wydawnictwo Ministerstwa Obrony Narodowej., p. 335.
  3. Mariusz Machynia, Valdas Rakutis, Czesław Srzednicki (1999). Oficerowie wojska Wielkiego Księstwa Litewskiego. Sztab, kawaleria, artyleria, wojska inżynieryjne i piechota. Księgarnia Akademicka. Wydawnictwo Naukowe. ISBN 83-7188-239-4.{{cite book}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link), p. 413.
  4. Wimmer, Jan (1978). Historia piechoty polskiej do roku 1864. Warszawa: Wydawnictwo Ministerstwa Obrony Narodowej., p. 319.
  5. Mariusz Machynia, Czesław Srzednicki: Oficerowie Rzeczypospolitej Obojga Narodów 1717–1794. T.1: Oficerowie wojska koronnego, cz.1: Piechota., p. 479