Iš pietų ir rytų piliakalnį juosia Šešupė ir jos slėnio daubos, iš šiaurės – gilus Uosupėlio slėnis. Šlaitai statūs, 15–16 m aukščio. Piliakalnio aikštelė pailga, 38x6,5 m dydžio (didesnioji jos dalis nuslinko į Šešupę) su apardytu pylimu. Piliakalnio vakarinėje papėdėje yra senovinė gyvenvietė, kuri užima 150 x 200 plotą. Ji nuo piliakalnio buvo atskirta 45 m ilgio ir 3 m aukščio pylimu bei apie 2 m gylio ir 6 m pločio grioviu.
Tyrimai
Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1968 m. atliko Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos archeologai, tyrimų vadovas Vytautas Daugudis. Aikštelės ištirta 48 m², pylimo – 5 x 25 m plotas. Pylime rasta gynybinių įtvirtinimų liekanų, aikštelėje, kurios kultūrinio sluoksnio storis 0,6-0,8 m – lipdytos šiek tiek brūkšniuotu, grublėtu ir lygiu paviršiumi bei žiestos keramikos, strėlių antgalių. Gyvenvietėje ištirtas 50 m² plotas, jos kultūrinis sluoksnis 0,3-0,5 m storio. Rasta lipdytos ir žiestos keramikos, geležies rūdos lydymo krosnelių liekanų, molinių tiglių gabalėlių. Piliakalnis naudotas nuo I tūkstantmečio pradžios iki X a.- XI a., gyvenvietėje gyventa III a. – XI a.[1]
↑Kumelionių piliakalnis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 253 psl.
Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas, V., 1973, p. 121. Valstybės archeologijos komisijos medžiaga. – KPC A. F.1. Ap.1. B.30. P.166-175.
A. Kaminski. Materialy do bibliografii archeologicznej Jacwiezy od I do XIII w. // Materialy Starozytne. Warszawa, 1956. T.I. P.258.
Pranas Kulikauskas. Užnemunės piliakalniai I–XIII a. V.,1982. P.22-23, 7
