Kozenca (it.Cosenza) – miestas pietų Italijoje, Kalabrijoje, prie Busento ir Kračio santakos. Provincijos centras. Medienos apdirbimo, maisto, metalo apdirbimo, keramikos pramonė.[2]
Antikoje Kozenca buvo vadinama Kalabrijos Atėnais. Kosencijos akademija, įkurta 1511 m., buvo viena pirmųjų Europoje. Iki šių dienų Kozenca yra svarbus kultūrinis centras su keliais muziejais, teatrais, keliomis bibliotekomis, Kalabrijos universitetu.
Istorija
Kosencija, italikų genties brutijų sostinė, buvo italikų atsvara kovoje su Jonijos kolonijų helenistine įtaka. Netoli vyko Pandosijos mūšis, kur maža brutijų ir lukanų armija nugalėjo Aleksandro Makedoniečio dėdę Aleksandras Epyrietį. Šimtmečiams bėgant miestas išlaikė savitą charakterį, kuris jį išskyrė iš kitų regiono miestų. Imperatoriaus Augusto laikais Kozenca tapo svarbia stotele Via Popilijos kelyje, kuris vedė į Siciliją. Nors imperijos laikais miestas buvo tik kolonija, jis turėjo savivaldos privilegijas.
410 m. Alarikas I, vizigotų vadas, užėmė Romą ir tapo pirmuoju tą padariusiu užsieniečiu per 800 metų. Palikęs miestą jis išsivežė daugybę grobio.
Alariko mirtis
Pasak gotų istoriko Jordano, Alarikas patraukė į pietus. Prie Kozencos jis staiga mirė. Nežinoma kas jam nutiko: spėjama liga ar priešų antpuolis. Pagerbdami vadą gotai palaidojo jį kape. Tai nebuvo įprastas kapas. Teigiama, kad jis buvo Kračio ir Busento santakoje. Daugybė vergų nukreipė Busento vandenis, kad iškastų kapą Alarikui, jo žirgui ir grobiui. Po to vanduo buvo sugrąžintas į vagą, o gotų kariai išžudė vergus, kad niekas neprasitartų.
Keli miestai Kozencos provincijoje, ypač Rosanas, šimtmečiais atsisakė pripažinti barbarų valdžią`po Vakarų Romos imperijos žlugimo. Su miestus juosiančiomis sienomis ir mažais romėnų garnizonais, jie buvo paskutiniai romėnų bastionai Italijoje. Tad tai buvo laikoma Bizantijos teritorija iki lombardų įsiveržimo.
Po didelių kovų tarp saracėnų ir lombardų, miestas buvo sugriautas, atstatytas 988 m. ir vėl sugriautas XI a. pradžioje. Bėgdami nuo žudynių miestiečiai pasitraukė iš Kozencos ir aplinkinėse kalvose įkūrė keletą kaimelių.
XI a. Kalabrija tapo normanų kunigaikštyste, o Kozenca – jos sostine. Miestas sukilo prieš Roger Guiscard, bet po ilgos apgulties buvo užimtas. Valdant Štaufenams, miestas tapo Kalabrijos rūmų (Curia Generale) vieta. Imperatorius Frydrichas II ypač domėjosi miestu: skatino statybas ir verslą, organizavo svarbią kasmetinę mugę.
Po to Kozenca smarkiai kovėsi prieš Angevinų valdžią, kurią rėmė dvasininkija. Miestas tapo Angevinų ir aragoniečių kovos arena. 1432 m. Liudvikas III Neapolietis apsigyveno Kozencos pilyje su žmona Margarita Savojiete. Kai ji mirė 1434 m., ją palaidojo katedroje.
Senamiestis
1500 m. nepaisant pasipriešinimo Kozencą užėmė ispanų armija, vadovaujama kapitono Consalvo de Cordoba. XVI a. miestas klestėjo kaip Kalabrijos vietininko sostinė. Kultūrinė reikšmė padidėjo tuo metu įkūrus Kosencijos akademiją, kurios nariai buvo Bernardino Telesio, Aulo Gianni Parrasio, broliai Martirano, Antonio Serra ir kiti. 1707 m. vietoj ispanų Neapolio karalystę pradėjo valdyti austrai. 1799 m. po trumpai egzistavusios Pantenopėjos respublikos ir labai nuožmaus pasipriešinimo burbonų vardu Kozencą užėmė kardinolo Fabrizio Ruffo Lazzari. Rufo buvo gimęs Kalabrijoje.
1806–1815 m. Kozenca kovojo su prancūzų valdymu. Miestas patyrė daug žiaurių represijų, o 1813 m. Karbonarai, kurie atsirado Kozencoje, patyrė daugelio savo narių žūtį. 1821 ir 1837 m. kilo vietinės reikšmės riaušės. 1844 m. kovo 15 d. sukilimo klimaksas buvo brolių Bandierų išsilaipinimas ir egzekucija Kozencoje. 1860 m. Kalabrija tapo Italijos karalystės dalimi.
