Kolaboravimas svyravo nuo raginimo civilius gyventojus išlikti ramius ir priimti užsienio okupaciją, organizuoti prekybos, gamybos, finansų ir ekonominę paramą iki dalyvavimo „tautiniuose“ kariniuose daliniuose, kuriems vadovavo trišaliam paktui priklausiusios valstybės.
Buvo įvairių priežasčių bendradarbiauti su nacių institucijomis:
baimė už savo gyvybę (daugelis Sovietų Sąjungos belaisvių buvo priversti savanoriškai tarnauti įsakius vokiečių kariniams vadovams, nes priešingu atveju jiems būtų tekę kalėti nacių koncentracijos lageriuose, kuriuose grėsė mirtis nuo bado);
manymas, kad naciai laimės karą ir todėl geriau bendradarbiauti su galinga okupacine jėga (taip buvo, pavyzdžiui, Danijoje);
siekta trumpalaikių tikslų, pavyzdžiui, geriau apmokamas darbas su įvairiomis privilegijomis;
kai kurie žmonės tikėjosi stipresnės vieningos Europos.
Neapykanta stalinizmui ir pasišlykštėjimas TSRS sistema įdėjo didelį indėlį į tai, kad labai daug žmonių kolaboravo su naciais Sovietų Sąjungoje. Tačiau naciai nepilnai išnaudojo šį neapykantos jausmą ir kolaboravimas silpo. Karo eigoje dalis antibolševikų perėjo atgal į laiminčiųjų karą pusę.
Reikalavimai koloborantams
Nacistai manė, kad ne visos tautos gali vienodai kolaboruoti. Pagal Nacistinės Vokietijos rasių politiką, net žmonės iš glaudžiai susijusių tautų dažnai buvo vertinami skirtingai.
Žydai buvo laikomi blogiausia iš visų tautų, ir todėl netinkami bendradarbiavimui, nors kai kurie žydų tautybės žmonės koncentracijos stovyklose buvo skatinami skųsti kitus žydus, ar netgi kai kurie žydai buvo skiriami palaikyti tvarkai. Kiti valdė getus ir padėdavo organizuoti deportacijas į mirties stovyklas (žydų getų policija).
Kolaboravimas pagal valstybes
Baltarusija
Baltarusių kolaborantų 13-asis policijos batalionas 1944 m.
Turkestano legionas buvo bendrinis Centrinės Azijos karinių junginių, kariavusių Vokietijos pusėje, pavadinimas. Šie kariniai junginiai buvo sudaromi iš pabėgėlių iš Centrinės Azijos ir karo belaisvių. Skaičiuojama, kad karo metu Vokietijos pusėje kovėsi šimtai tūkstančių karių iš šio regiono.
Rusijos TFS ir Sovietų Sąjunga
Bendradarbiavimas tarp sovietų valdžios ir nacių nebuvo gerai dokumentuojami, tačiau jis egzistavo iki nacių invazijos į Sovietų Sąjungą. Žiauriausias bendradarbiavimas vyko pasirašius Molotovo-Ribentropo paktą, tuo laikotarpiu, kai Baltijos šalys ir teritorijos, kurias anksčiau valdė Lenkija buvo prijungtos prie Sovietų Sąjungos 1939 metais. Okupuotose teritorijose sovietai ir naciai vykdė žudynes (pavyzdžiui, Katynės žudynės ir Krokuvos universiteto profesorų areštas).
Nacistinė Vokietija nutraukė bendradarbiavimą su Sovietų Sąjunga pagal Molotovo-Ribentropo paktą 1941 m. 3:15 birželio 22 d., nes tuo metu ji užpuolė SSRS. Stalinas ignoravo įspėjimus apie tikėtiną ataką ir nemobilizavo visos kariuomenės. Po pradėto įsiveržimo praėjus kelioms savaitėms SSRS prarado visas teritorijas, kurias buvo įgavusi pagal Molotovo-Ribentropo paktą.
Kai kurie etninių rusų taip pat užsiregistravo į vokiečių pagalbinės policijos padalinius. Vietiniai civiliai, karo belaisviai ir rusai pabėgę iš Raudonosios armijos buvo raginami prisijungti prie Vermachto kaip savanoriai. Dalis jų taip pat tarnavo vadiname Ost batalione, kuris saugojo vakarinę Prancūzijos pakrantę nuo galimo sąjungininkų išsilaipinimo.
2004 m. Rumunijos vyriausybė paskelbė, kad Antrojo pasaulinio karo metu visi nuo 280 000 iki 380 000 žydų buvo nužudyti arba žuvo dėl Rumunijoje buvusio režimo, kuriam vadovavo Ion Antonescu, tiesioginės politikos ar veiksmų. 1941 m. pabaigoje ir per 1942 m. Odesos srityje (tada vadintoje Transnistrija, tai buvo Rumunijos aneksuota TSRS dalis), maždaug 200 000 žydų nužudė Rumunijos armija ir Einsatzgruppe.
Komisaras Modest Isopesco ir rumunų administracijos vokiečių patarėjas Fleisher priėmė sprendimą išžudyti visus kalinius Bogdanovkosnaikinimo stovykloje, kai buvo nustatyti keli sirgimo šiltine atvejai. Rumunų kariai ir žandarai kartu su ukrainiečių policija ir civiliais bei vietos etniniais vokiečiais, vadovaujami Ukrainos reguliarios policijos vadovo Kazachievici, dalyvavo šiose žudynėse.[2].
Papildomai 25 000 čigonų buvo išsiųsti į koncentracijos stovyklas, kuriose mirė 11 000. Rumunijos vyriausybė turėjo Rumunijos žydų deportacijos programą į koncentracijos stovyklas Padnestrėje. 1943 metais ši programa buvo nutraukta.
Klaus-Peter Friedrich Collaboration in a „Land without a Quisling“: Patterns of Cooperation with the Nazi German Occupation Regime in Poland during World War II – Slavic Review Vol. 64, No. 4 (Winter, 2005), pp. 711–746
Jeffrey W. Jones „Every Family Has Its Freak“: Perceptions of Collaboration in Occupied Soviet Russia, 1943–1948 – Slavic Review Vol. 64, No. 4 (Winter, 2005), pp. 747–770
Birn, Ruth Bettina, Collaboration with Nazi Germany in Eastern Europe: the Case of the Estonian Security Police. Contemporary European History 2001, 10.2, 181–198.
Simon Kitson, The Hunt for Nazi Spies, Fighting Espionage in Vichy France, Chicago, University of Chicago Press, 2008.
-Bataillon_%E2%84%96_13.jpg)
