Kiras Bulyčiovas (slapyvardis, tikroji pavardė Igoris Možeika, rus. Кир Булычёв, И́горь Все́володович Може́йко, 1934 m. spalio 18 d. Maskvoje – 2003 m. rugsėjo 5 d. palaidotas Maskvoje) – tarybinis rusų rašytojas fantastas, profesionalus istorikas (Rytų Azijos istorija).
Biografija
Jo tėvas – lietuvių kilmės[1].
Baigęs vidurinę įstojo į Maskvos valstybinį užsienio kalbų institutą, kurį baigė 1957 m.
Dvejus metus Birmoje (Mianmare) dirbo vertėju ir APN naujienų agentūros korespondentu. 1959 m. grįžo į Maskvą ir įstojo į TSRS Mokslų Akademijos Orientalistikos instituto (Институт востоковедения АН СССР) aspirantūrą. Žurnalams „Vokrug Sveta“ (Вокруг света 'Aplink pasaulį' ir „Azija i Afrika segodnia“ (Азия и Африка сегодня 'Azija ir Afrika šiandien') rašė istorines geografines apybraižas. 1962 m. aspirantūrą baigė, nuo 1963 m. dirbo Orientalistikos institute, specializavosi Mianmaro istorijoje.
1965 m. apsigynė mokslų kandidato (atitinka dabartinį Lietuvos daktarą) kandidatinę disertaciją (tema „Pagoniškoji valstybė (XI-XIII a.)“). 1981 m. apsigynė mokslų daktaro (atitinka dabartinį habilituotą daktarą) disertaciją tema „Budistinė sangha ir valstybė Birmoje“. Publikavo mokslinių darbų apie Pietryčių Azijos istoriją.
Pirmąjį apsakymą „Maung Džo gyvens“ (Маунг Джо будет жить) paskelbė 1961 m.
Fantastiką ėmė rašyti 1965 m. Pirmasis apsakymas „Svetingumo pareiga“ (Долг гостеприимства) buvo paskelbtas kaip Mianmaro rašytojo Maun Sein Dži apsakymo vertimas. Vėlesnius fantastinius kūrinius skelbė slapyvardžiu Kirilas Bulyčiovas (Кирилл Булычёв), kuris buvo sukurtas sujungus žmonos vardą ir motinos mergautinę pavardę. Vėliau slapyvardžio vardą knygų viršeliuose ėmė trumpinti iki Kir. (Кир.), o dar vėliau sutrumpino ir taškelį, tad slapyvardis sutrumpėjo iki Kiras Bulyčiovas.
Tikrasis rašytojo vardas liko paslaptyje iki 1982 m., kadangi Orientalistikos instituto vadovybė nelaikė fantastikos rašymo rimtu užsiėmimu, tad rašytojas bijojo, kad tai gali sutrukdyti jo mokslinę karjerą[2].
K. Bulyčiovas išleido kelias dešimtis knygų, o išvis kūrinių – šimtus. Taip pat vertė į rusų kalbą amerikiečių fantastiką.
Rašė scenarijus. 1982 m. tapo TSRS Valstybinės premijos laureatu už scenarijus meniniam filmui „Per kančias į žvaigždes“ (Через тернии к звёздам) ir pilnametražiui animaciniam filmui „Trečiosios planetos paslaptis“ (Тайна третьей планеты). Įteikus Valstybinę premiją buvo atskleistas ir tikrasis Kiro Bulyčiovo vardas.
Pagal K. Bulyčiovo 1977 m. apysaką „Po šimto metų“ (Сто лет тому вперёд) buvo pastatytas penkų serijų filmas „Viešnia iš ateities“ (Гостья из будущего), tapęs vienu populiariausių TSRS dešimtmečio vaikiškų filmų.
K. Bulyčiovas dirbo ir fantastinių žurnalų „Polden. XXI vek“ (Полдень. XXI век 'Vidurdienis. XXI amžius') ir „Jesli“ (Если 'Jeigu') redaktoriumi.
Mirė 2003 m. rugsėjo 5 d., būdamas 68 m., nuo sunkios, ilgai trukusios ligos. Palaidotas Maskvoje.
Žmona – Kira Sošinskaja (Кира Сошинская), dukra – Alisa Možeiko (Алиса Игоревна Можейко)
Apdovanojimai
- 1982 m. – TSRS Valstybinė premija už scenarijus filmams „Per kančias į žvaigždes“ ir „Trečiosios planetos paslaptis“.
- 1997 m. – fantastikos premija Aelita-97 (Аэлита-97).
- 2004 m. (po mirties) – tarptautinė fantastinės literatūros Arkadijaus ir Boriso Strugackių vardo premija („премия имени Аркадия и Бориса Стругацких“; „АБС-премия“), nominacija „Kritika ir publicistika“, už apybraižų seriją „Epochos podukra“ (Падчерица эпохи)
Nuorodos
