Kilnojamųjų dailės parodų draugija, „Peredvižnikai“ (rus. Товарищество передвижных художественных выставок, Передвижники) – Rusijos tapytojų draugija, veikusi 1870–1923 m. Sankt Peterburge.

Draugijos steigimo iniciatoriai: dailininkai Grigorijus Miasojedovas, Ivanas Kramskojus, Nikolajus Gė, Vasilijus Perovas. 1863 m. lapkričio 9 d. 14 žymiausių Imperatoriškosios dailės akademijos studentų, kuriems buvo leista toliau varžytis dėl pirmojo aukso medalio, kreipėsi į Akademijos tarybą, prašydami konkursinę užduotį – paveikslą pagal skandinavų epą apie Odiną pakeisti laisva tema. Tarybai atsisakius, jie visi paliko Akademiją ir įsteigė „Dailės artelę“, kuri 1870 m. reorganizuota į Kilnojamųjų dailės parodų draugiją.

Draugijai priklausė apie 100 dailininkų – Archipas Kuindžis, Isakas Levitanas, Ilja Repinas, Aleksejus Savrasovas, Vasilijus Surikovas, Ivanas Šiškinas, menotyrininkas Vladimiras Stasovas, vėliau prie jų prisijungė ir jų mokiniai Markas Antokolskis, Vasilijus Vereščiaginas, lietuvių dailininkas Jonas Mackevičius. Kilnojamųjų dailės parodų draugiją rėmė ir peredvižnikų kūrinius kolekcionavo Pavelas Tretjakovas.

Peredvižnikai siekė platinti meną po šalį, pabrėžė didaktinę meno funkciją, rėmėsi V. Belinskio, N. Černyševskio narodninkystės idėjomis. Surengė 48 kilnojamąsias parodas Rusijos miestuose, pirmoji apie 1871 m. Sankt Peterburgo dailės akademijoje.

Dailininkai savo kūriniuose kritikavo to meto politinę sistemą, vaizdavo socialines, politines, dvasines negeroves, neigė akademizmą, propagavo realistinės dailės principus, raiškiai perteikė vaizduojamų personažų psichologinę būseną. Paveiksluose vyravo Rusijos istorijos, buities, gamtos vaizdai, portretai. Draugijos dailininkų kūryba turėjo įtakos socialistinio realizmo dailei.^[1]

• Peredvižnikų paroda