PROFILPELAJAR.COM

Kenijos geografija – Kenijos Respublikos gamtinių sąlygų aprašymas.

Padėtis

Kenija įsikūrusi Rytų Afrikoje, Indijos vandenyno pakrantėje. Maždaug per vidurį šalį kerta pusiaujas. Ribojasi šiaurėje su Etiopija (sienos ilgis 867 km), šiaurės rytuose su Somaliu (684 km), pietuose su Tanzanija (775 km), vakaruose su Uganda (814 km), šiaurės vakaruose su Pietų Sudanu (317 km). Bendras sausumos sienų ilgis – 3457 km.^[1] Yra viena vieta, kur Kenijos valstybinė siena išlieka ginčytina – Ilemio trikampis (su Pietų Sudanu ir Etiopija).

Iš pietryčių-rytų Keniją skalauja Indijos vandenynas. Pakrantės ilgis siekia 536 km.^[1] Krantai sprūdiniai, mažai raižyti.^[2] Pakrantėje yra nedidelių salų: Lamu salynas, Funzis, Mombasos sala, Vasinis.

Paviršius

Kenija išsidėsčiusi šiaurės rytinėje Rytų Afrikos plokščiakalnio dalyje; jo aukštis keičiasi nuo 500 m rytuose iki 1500 m vakaruose. Rytuose jis pakopomis leidžiasi link Indijos vandenyno pakrantės, kur driekiasi nuo 50 km (pietuose) iki 200 km (šiaurėje) pločio akumuliacinė žemuma. Tuo tarpu vakaruose plokščiakalnis pamažu žemėja Viktorijos ežero link, šiaurinėje dalyje – stačiais šlaitais leidžiasi Turkanos ežero link.

Plokščiakalnio vidurinę dalį (iš šiaurės į pietus) kerta Rytų Afrikos lūžių zona. Plačių ir gilių grabenų dugne yra užgesusių ir veikiančių ugnikalnių, karštųjų versmių.^[2] Lūžių zonos rytuose yra Aberdero (didžiausias aukštis 3994 m), vakaruose – Mau (2668 m) plokščiakalniai. Kenijos vidurinėje dalyje yra Kenijos kalno (5199 m,^[1] Batiano kalnas – aukščiausias Kenijoje), rytuose (netoli Ugandos sienos) – Elgono (4321 m, Vagagajaus kalnas) vulkaniniai masyvai. Vulkaniniuose masyvuose yra lavos laukų, pakrantėje paplitę karstiniai reiškiniai. Į rytus nuo Turkanos ežero driekiasi Gabros ir Merilio plynaukštės, kurios stačiais šlaitais leidžiasi link Čalbio dykumos.^[3]

Klimatas

Nepaisant to, kad Kenija yra abipus pusiaujo, dėl palyginti didelio aukščio virš jūros lygio, klimatas subekvatorinis. Kalnuose būdingas vertikalusis zoniškumas. Vidutinė mėnesio temperatūra pakrantėje 24–27 °C, vidurinėje dalyje 12–18 °C, vakaruose 22–24 °C.^[2] Kenijos rytuose per metus iškrinta 1000–1800 mm, vidurinėje dalyje ir vakaruose 1500–2000 mm, šiaurėje ir šiaurės rytuose 220–250 mm kritulių. Netoli pusiaujo 2 drėgnieji laikotarpiai – kovas–balandis ir lapkritis–gruodis.^[3] Pačiose aukštikalnėse yra sniego. Dažnos sausros (ypač, šiaurėje), atogrąžų ciklonai.

Aukščiausia Nairobyje užfiksuota temperatūra +32,7 °C, žemiausia +1,1 °C.^[4]

Hidrografija

Didžioji dalis Kenijos pateka į Indijos vandenyno baseiną – per šalį rytų link teka Tana (ilgiausia šalyje) ir Galana, taip pat Evaso Ngiras (Džubos intakas). Vakarinė šalies pusė yra Nilo baseine: jam priklauso didžiausias Afrikoje Viktorijos ežeras (Kenijoje yra jo šiaurės rytinis pakraštys; įteka Nzola, Migoris), Turkanos ežeras (su Turkvelo, Kerijo upėmis). Upių tinklas retas.^[2] Didelė dalis upių sausrymečiu nusenka arba išdžiūsta, o per liūtis ištvinsta. Nenuotakiuose tektoniniuose duburiuose telkšo Magadžio, Naivašos, Bogorijos, Baringo, Nakuru ežerai (dalis jų druskingi, mineralizuoti). Sudaryta keletas tvenkinių (Keseso, Gitaru, Kindarumos, Kiamberės ir kt.). Upėse nemažai krioklių.

Dirvožemiai

Kenijos šiaurėje vyrauja akmeningi, kai kur (į rytus nuo Turkanos ežero) druskingi pusdykumių gipsažemiai. Į vakarus nuo Turkanos ežero stūksančiuose kalnuose būdingi gipsažemiai ir akmeningi kalkžemiai, plačiuose periodinių upių slėniuose (daugiausia Kenijos rytinėje ir vidurinėje dalyje) – druskožemiai, pietrytinės dalies lygumose – molingi geltonžemiai, pajūrio žemumoje – smėlžemiai, Tanos upės slėnyje – verstžemiai. Vulkaniniuose masyvuose vyrauja vulkanžemiai ir blizgažemiai.^[3]

Gyvoji gamta

Didžiąją Kenijos dalį užima savanos: plokščiakalnyje plyti šiauriniai akacijų ir miramedžių krūmynai bei sąžalynai, šiaurėje – sausringesni somaliniai lapus metančių augalų brūzgynai, Viktorijos ežero pakrantėse – aukštažolės savanos bei savanų ir miškų mozaikos. Taip pat šiaurėje aplink Turkanos ežerą plyti pusdykumės ir skurdūs kserofitiniai krūmokšniai. Miškai veši vandenyno pakrantėje, kalnų masyvų šlaituose bei vulkaninių kūgių papėdėse. Kenijos ir Elgono vulkaninių masyvų viršūnėse plyti alpinės pievos. Pakrantėse yra mangrovių, drėgnuose tektoniniuose duburiuose – užliejamų pievų ir šlapynių.^[5]

Kenijos miškingumas (2018 m.) – 6,1 %.^[1]

Kenijoje sutinkama daugelis stambiųjų Afrikos savanų ir retmiškių žinduolių: liūtų, afrikinių dramblių, gepardų, leopardų, hienų, hieninių šunų, servalų, šakalų, įvairių antilopių (gnu, kanų, vandeninių ožių, mažųjų kudu, dukerių, impalų, oribių, sunių ir kt.), gazelių, zebrų, raganosių (baltųjų ir juodųjų), hipopotamų, buivolų, žirafų, karpočių, genetų. Iš paukščių būdingi afrikiniai stručiai, sekretoriai, grifai, flamingai, marabu, patarškos, einiai, gervės ir kt. Žymiausias roplys – Nilo krokodilas.

Aplinkos apsauga

Saugomos teritorijos užima 12,3 % Kenijos ploto.^[3] Kenijoje įsteigtas 21 nacionalinis parkas (2022 m.)^[6], taip pat dar keletas gamtos rezervatų, laukinės gamtos draustinių, medžioklės rezervatų. Seniausi ir didžiausi nacionaliniai parkai – Rytų Cavo nacionalinis parkas (13 747 km²) ir Vakarų Cavo nacionalinis parkas (9065 km², abu įsteigti 1948 m.). UNESCO pasaulio paveldo objektais paskelbti Kenijos kalno nacionalinis parkas, Turkanos ežero nacionaliniai parkai (pagrindinis – Sibilojaus nacionalinis parkas), Kenijos Rytų Afrikos lūžių zona (atskiri ežerai bei ugnikalniai). Saugomi 6 Ramsaro konvencijos objektai (bendras plotas 2654,49 km²): Nakuru (nuo 1990 m.), Naivašos (1995 m.), Bogorijos (2001 m.), Baringo (2002 m.), Elmenteitos (2005 m.) ežerai, Tanos upės delta (2012 m.).^[3]

Pagrindinės ekologinės problemos: pramoninė ir buitinė vandens tarša, vandens stygius dėl sausrų ir pesticidų naudojimo, brakonieriavimas, miškų kirtimas, dykumėjimas, dirvožemio erozija, invazinės rūšys (Viktorijos ežere suvešėję vandens hiacintai).^[1]

Šaltiniai

↑ ^1,0 ^1,1 ^1,2 ^1,3 ^1,4 Kenya, The World Factbook, CIA.
↑ ^2,0 ^2,1 ^2,2 ^2,3 Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 206
↑ ^3,0 ^3,1 ^3,2 ^3,3 ^3,4 Aira Dubikaltienė. Kenija: gamta. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006
↑ „Station Nairobi“. Meteo Climat.
↑ Burgess, Neil, Jennifer D’Amico Hales, Emma Underwood (2004). Terrestrial Ecoregions of Africa and Madagascar: A Conservation Assessment. Island Press, Washington DC.
↑ Kenya Wildlife Service, kws.go.ke