PROFILPELAJAR.COM

Kazys Pakštas

Gimė	1893 m. birželio 29 d. Alinauka, Užpalių valsčius
Mirė	1960 m. rugsėjo 11 d. (67 metai) Čikaga, JAV
Tėvas	Adomas Pakštas
Motina	Ona Pakštienė
Sutuoktinis (-ė)	Ona Pakštienė

Veikla	geografas, keliautojas, visuomenės veikėjas

Alma mater	1918 m. Fordhamo universitetas, 1923 m. Fribūro universitetas

Kazys Pakštas (1893 m. birželio 29 d. Alinaukoje, Užpalių valsčius – 1960 m. rugsėjo 11 d. Čikagoje, JAV) – Lietuvos geografas, keliautojas, visuomenės veikėjas, profesionaliosios geografijos Lietuvoje pradininkas.

Biografija

Gimė ūkininkų šeimoje. 1908 m. baigė Užpalių pradžios mokyklą. Išvyko į Kauną, dirbo Saliamono Banaičio spaustuvėje. 1912 m. Peterburgo Šv. Kotrynos gimnazijoje eksternu išlaikė šešių gimnazijos klasių egzaminus. 1912–1913 m. studijavo Kauno kunigų seminarijoje. Trumpai dirbo vaistininku Birštone.

1914 m. išvyko į JAV. 1915 m. įstojo į Valparaiso universitetą (Indianos valstija). Tų pačių metų rudenį įstojo į jėzuitų išlaikomą Lojolos universitetą, kuriame studijavo sociologiją ir politiką. Vėliau perėjo į Fordhamo universiteto (Niujorkas) Sociologijos fakultetą, kurį baigė 1918 m.^[1]

1919 m. grįžęs į Lietuvą dirbo ryšių karininku Prancūzijos, JAV ir Anglijos karinėse misijose. 1919–1923 m. Fribūro universitete studijavo gamtos mokslus, apgynė daktaro disertaciją „Lietuvos klimatas“. 1923 m., vėl grįžęs į JAV, buvo „Darbininko“ (Bostonas) redaktorius, 1924–1925 m. „Draugo“ (Čikaga) vyr. redaktorius.

Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto kviečiamas 1925 m. rudenį grįžo į Lietuvą. 1925–1939 m. universitete dėstė įvairias geografijos mokslų disciplinas. Nuo 1925 m. docentas, nuo 1929 m. profesorius. 1931 m. perėjo į Matematikos-gamtos fakultetą, geografijos katedros vedėjas. 1928–1931 m. kas antrą savaitgalį Latvijos universitete skaitė geografijos paskaitas.

Daug keliavo, aplankė Braziliją (1927 m.), Palestiną, SSRS (1933 m.), 1930–1931 m. laivu keliavo aplink Afriką, pabuvojo beveik visose Europos šalyse. Intensyviai dirbo mokslinį darbą: nustatė Lietuvos klimatines juostas, pradėjo sistemingus ežerų tyrimus.

Pasižymėjo kaip vienas aktyviausių įvairių visuomeninių organizacijų steigėjų. Nuo 1926 m. – Lietuvos katalikų mokslo akademijos narys, 1939 m. išrinktas nariu akademiku. 1930–1940 m. Ateitininkų federacijos vyriausiasis vadas. 1934 m. suorganizavo Lietuvos geografų draugiją ir iki 1940 m. buvo jos pirmininkas. 1933–1939 m. vadovavo Lietuvių-švedų draugijai, 1934–1939 m. buvo Lietuvių-amerikiečių draugijos vicepirmininkas, priklausė Lietuvių-prancūzų bei Lietuvių-šveicarų draugijoms. Dalyvavo steigiant Politinį klubą, Lietuvos vakarų sąjungą, Lietuvos katalikų universiteto steigimo komitetą, „Romuvos“ draugiją ir kt. Priklausė Kauno Rotary klubui. 1938 m. buvo siūlomas kandidatu į respublikos prezidentus.^[2]

Emigracijoje

1939 m. išvyko į JAV. 1939–1941 m. dėstė Kalifornijos universitete, 1943–1944 m. Karletono kolegijoje, 1947–1948 m. Armijos kalbų mokykloje, 1949–1954 m. Duguesne, 1955 m. Merilendo universitete. Nuo 1957 m. Stiubenvilio kolegijoje, įvairiose aukštosiose mokyklose dėstė geografiją, geopolitiką ir įvadą į socialinius mokslus. 1954–1957 m. dirbo Kongreso bibliotekoje Vašingtone.^[3]

1941 m. Čikagoje įkūrė Lietuvių kultūros institutą ir iki 1943 m. vidurio jam vadovavo. 1951 m. įkūrė Centrinės Europos federalinį klubą, iki 1955 m. jam pirmininkavo. 1950 m. išrinktas Centrinės Europos krikščionių demokratų unijos vicepirmininku ir juo buvo iki 1959 m. Dalyvavo įvairiuose tarptautiniuose moksliniuose ir politiniuose kongresuose, daug rašė į lietuvišką spaudą.

Palaidotas Čikagos Šv. Kazimiero kapinėse.

Mokslinė veikla

Geopolitika

K. Pakštas į Lietuvos politinės minties istoriją įėjo kaip mokslininkas, vienas iš nedaugelio suvokęs geopolitikos svarbą tarpukario Europos ir pasaulio situacijoje. Tai mokslininkas, sugebėjęs įsiklausyti į tuo metu pasaulyje vyravusias nuotaikas, supratęs politinio mąstymo vystymosi kryptis ir prioritetus.

K. Pakštas buvo ne tik teoretikas, bet kūrė ir praktinių projektų modelius, bandė juos realizuoti. Tačiau tuometiniam autoritariniam Antano Smetonos režimui geografijos profesoriaus idėjos nebuvo priimtinos. Svarbiausias ir didžiausias jo darbas politinės geografijos srityje yra 1929 m. išleista knyga „Baltijos respublikų politinė geografija“. Šia tema taip pat buvo paskelbęs straipsnių spaudoje – „Iš praėjusio dešimtmečio į ateinantį“ (1928 m.), „Lietuvos ribų problema“ (1939 m.), „Baltoskandijos konfederacija“ (1936 m.), „Kodėl Lietuva turi būti nepriklausoma?“ (1943 m.) ir kt.

Nors K. Pakšto pagrindinio darbo pavadinime ir nėra žodžio geopolitika, jis gana dažnai sutinkamas pačiame tekste. Iš principo sunku surasti tvirtą ribą tarp to, kas vadinama politine geografija ir geopolitikos termino.

Kaip geografas K. Pakštas taip pat įsitraukė į valstybės likimo aiškinimą per geografinę aplinką. Jis rašė, kad „tautų ir valstybių painiuosius klausimus pridera spręsti ne tik laiko, bet ir erdvės atžvilgiu. Šitą erdvę mes suprantame kaip geografinę aplinką (milieu, environment), kurioje daugelis gyvenimo reiškinių susipina į tamprią virtinę ir vystosi nuolatinėje savitarpio įtakoje“. Tačiau savo tyrimuose K. Pakštas nebuvo maksimalistas ir nemanė, kad „visą žmonijos margumą“ galima būtų aiškinti vien tik gamtinės aplinkos įtaka.

Valstybės „talpumas“

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Atsarginė Lietuva.

K. Pakštas išskyrė keletą problemų, kurias, jo nuomone, turėtų nagrinėti geopolitikos mokslas. Viena iš jų yra valstybės teritorinis talpumas, t. y. kiek gyventojų valstybė galėtų išlaikyti ir išmaitinti esant tam tikram pragyvenimo standartui.

Lygindamas tos pačios platumos valstybes, turinčias maždaug vienodas gamtines sąlygas, K. Pakštas teigė, jog galima gana tiksliai nustatyti valstybės galimybes išlaikyti gyventojus. Šis klausimas buvo labai aktualus Lietuvai, nes profesorius laikėsi tokios nuomonės (ir ją pagrindė matematiniais skaičiavimais). Jis tvirtino, kad Lietuvoje artimiausioje ateityje bus didelis gyventojų perteklius, šis perteklius savaime ieškos lengviausių būdų savo gyvenimo standartui pakelti, t. y. – emigruoti. K. Pakštas pirmasis iš lietuvių pareiškė, jog emigracija yra neišvengiama. Jo nuomone, šio natūralaus proceso neįmanoma sustabdyti, tačiau galima reguliuoti emigracijos kryptis ir tempus. O teisingai tvarkantis emigracija gali netgi labai pasitarnauti metropolijai.

Galia

K. Pakštas, kalbėdamas apie valstybių galią, horizontaliam valstybės dydžiui priešpastato vertikalų. Jo nuomone, ypač svarbus yra kokybinis skirtumas tarp mažų ir didelių valstybių. Jis rašė, kad didžiosios valstybės auga horizontaliai – plėsdamos savo teritoriją. Tuo tarpu mažosios valstybės, norėdamos atsilaikyti, yra priverstos „augti vertikaliai“, t. y. didinti gyventojų išsilavinimą, savo kultūrinį svorį. „Prieš horizontalių erdvių platybę reikia pastatyti aukštą vertikalinį Baltijos tautų ūgį. Tik šis beveik vienintelis būdas ir tėra reikiamai pusiausvyrai palaikyti Baltijos pajūryje“.

Profesorius pažymi, kad ekonominės galybės savo pradžią ir įsibėgėjimą gavo „moralinėse versmėse“. Čia autorius kaip pavyzdį pateikia mažąsias Europos valstybes – Daniją, Belgiją, Nyderlandus, Šveicariją. Faktiškai tai pirmasis toks praktinis švietimo ir mokslo būtinumo aiškinimas Lietuvoje.

K. Pakštas į Lietuvos politinės minties terminologiją įveda homo oeconomicus sąvoką. Nors ir nereikia užmiršti tikrųjų moralinių žmogaus charakterio vertybių, tačiau tokioms valstybėms kaip Lietuva reikia mokytis išnaudoti homo oeconomicus savybes ir savo politiką statyti ant ekonominio pagrindo. Tam, kad valstybė būtų saugi, ji turi būti naudinga savo kaimynams. Šiuo požiūriu, Pakšto vertinimu, Baltijos valstybių padėtis yra palanki – jos yra tranzito šalys ir turi didelius užnugarius (hinterlandus).

Baltoskandijos konfederacija

Pagrindinis straipsnis – Baltoskandijos konfederacija.

Vienas iš būdų mažosioms valstybėms atsilaikyti prieš didžiųjų valstybių spaudimą yra jungtis į sąjungas ir glaudžiau bendradarbiauti tarpusavyje. Jungtis gali tik panašios savo dydžiu, geografine aplinka, tikėjimu, bei pagarbą ir toleranciją viena kitai jaučiančios valstybės. Remdamasis tuo K. Pakštas kalba apie galimą Baltoskandijos konfederaciją.

Įvertinimas

1934 m. Švedijos Geografijos ir antropologijos draugijos Andree medalis, 1938 m. Latvijos Trijų žvaigždžių ordino komandoras, 1939 m. Jo Didenybės Švedijos Karaliaus Vazos ordino kavalierius.

Atminimo įamžinimas

Lietuvos geografų draugija savo įkūrėjui 1992 m. Užpaliuose pastatė paminklą, o buvusio Alinaukos vienkiemio vietoje – koplystulpį.

1989 m. atkurta Lietuvos geografų draugija įsteigė K. Pakšto medalį kuriuo apdovanojami asmenys, labiausiai nusipelnę geografijos mokslui (nuo 1998 m.).