Politinė geografija, remdamasi moksliniais metodais, tiria simbolinių sąsajų tarp erdvinių vienetų ir tautiškumo/kultūros/religijos mastą ir procesus. Politinė geografija, taip pat ir lietuviškoje literatūroje, dažnai laikoma geopolitikos sinonimu.

Politinės geografijos pradžia tapatinama su A. R. Turgot ir I. Kanto paskaitomis, kuriose jau galima rasti šį terminą, apibrėžiamą kaip atskirų politinių vienetų priklausomybę nuo jų fizinių - geografinių sąlygų. Friedrich Ratzel (1844–1904), kuris 1886–1904 m. profesoriavo Leipcigo universitete, savo darbuose padėjo geopolitikos kaip savarankiško mokslo metodologinius pamatus, kurie išliko nepasikeitę ir XX-ame amžiuje. Tačiau tik po Pirmojo pasaulinio karo prasidėjo spontaniškos politinės geografijos (geopolitikos) vystymasis Europoje ir Lietuvoje.

Politinė geografija apima labai platų tyrimų lauką. Tarp tyrimo objektų yra:

• lokaliniai ir globaliniai konfliktai
• ekologinės temos
• politinio identiteto, simbolinio reprezentavimo klausimai

Žymiausiu lietuvių politinės geografijos ir geopolikos mokslininku laikomas Kazys Pakštas, kuris šia tema išleido knygą „Baltijos Respublikų politinė geografija“ (1929 m.).^[1] Politinės geografijos tema K. Pakštas taip pat paskelbė nemažai straipsnių spaudoje – „Iš praėjusio dešimtmečio į ateinantį“ (1928), „Lietuvos ribų problema“ (1939), „Baltoskandijos konfederacija“ (1936), „Kodėl Lietuva turi būti nepriklausoma?“ (1943) ir kt.