Dubuo (kaulinis dubuo) – kaulas, esantis stuburo atramos taške. Dubuo jungia dalį gūžduobių. Pas dvikojus – abiejų kojų šlaunies dalį, pas keturkojus – tik užpakalines kojas.
Dubenkaulis – stambiausias porinis plokščiasis kaulas, kuriuo kojos laisvoji dalis siejasi su ašinių griaučių apačia. Kartu su kryžkauliu dubenkauliai sudaro kaulinį dubenį (pelvis). Dubenkaulis susidaro iš trijų suaugusių kaulų – į viršų nukrypusio klubakaulio, žemyn nukrypusio sėdynkaulio ir į priekį atsigręžusio gaktikaulio. Visų trijų kaulų sąaugoje išoriniame kaulo paviršiuje yra gili gūžduobė, į kurią įsistato šlaunikaulio galva.
Anksčiausiai, trečią embriono vystymosi mėnesį, užsimezga klubakaulio plėtros centras, šiek tiek vėliau (4-5 mėnesį) sėdynkaulio, o paskui (5-6 mėnesį) – ir gaktikaulio. Kiekvieno kaulo keli osifikacijos centrai suauga apie 10-12 gyvenimo metus, o gūžduobė susilieja 15-16 metais. Sėdynkaulio šiurkštuma ir klubinė skaiuterė savarankiškai kaulėja apie 17-19 metus.
Klubakaulis
Klubakaulis (os ilium) – didžiausias dubenkaulio dėmuo. Į apačią nukrypęs jo drūtgalys, arba klubakaulio kūnas (corpus ossis ilii) įeina į gūžduobės sudėtį. Plokštėdamas į viršų kūnas pereina į klubakaulio sparną (ala ossis ilii). Sparnas viršuje baigiasi klubine skiautere (crista iliaca) prie kurios tvirtinasi platieji pilvo raumenys. Skiauterės išorėje yra žymi išorinė lūpa (labium externum). Beveik per patį vidurį ši lūpa labiau išvirsta į išorę, sudarydama klubinį gumburėlį. Iš vidaus skiauterė turi vidinę lūpą (labium internum). Tarp lūpų tai išnykdama, tai vėl išryškėdama, driekiasi tarpinė linija (linea intermedia). Skiauterė priekyje pereina į priekinį sparno kraštą, o užpakalinėje pusėje – į užpakalinį. Juose yra po dvi ataugas, kurios vadinamos pagal tai, kaip išsidėsčiusios. Priekiniame krašte viena jų guli aukščiau – tai priekinis viršutinis klubakaulio dyglys (spina iliaca anterior superior). Kita atauga guli žemiau, todėl vadinama priekiniu apatiniu klubakaulio dygliu (spina iliaca anterior inferior). Užpakalinėje briaunoje yra analogiškos ataugos, tik jos ne taip aiškiai matomos: užpakalinis viršutinis klubakaulio dyglys (spina iliaca posterior superior) ir užpakalinis apatinis klubakaulio dyglys (spina iliaca posterior inferior). Po pastaruoju dygliu prasideda didžioji sėdimoji įlanka (incisura ischiadica major) kurios priekinės briaunos vidurys yra ta vieta, kurioje suauga klubakaulio ir sėdynkaulio kūnai.
Pirminis klubakaulio osifikacijos centras atsiranda apie ketvirtą intrauterininio laikotarpio savaitę tuoj pat virš didžiosios sėdimosios įlankos. Naujagimio klubinė skiauterė dar būna kremzlinė. Brendimo laikotarpiu toje kremzlėje susidaro du kaulėjimo centrai, kurie veikiai susilieja, o ketera priauga prie klubinio sparno apie dvidešimtuosius metus.
Sėdynkaulis
Sėdynkaulis (os ischii) sudaro apatinę užpakalinę dubenkaulio dalį. Sėdynkaulis turi masyvų kūną (corpus ossis ischii) nuo kurio kampu į priekį ir į viršų atsiskiria sėdynkaulio šaka (ramus ossis ischii).
Kūno drūtgalys įeina į gūžduobės sudėtį. Ta vieta, nuo kurios kaip kablys užlinksta sėdynkaulio šaka, vadinama sėdimuoju gumburu (tuber ischiadicum). Gumburo paviršius gruoblėtas, prie jo prisisega daug šlaunies ir dubens raumenų. Gumburu remiamės į horizontalią plokštumą, kai sėdime. Kūno užpakaliniame paviršiuje kyšo sėdimasis dyglys, kuris skiria aukščiau gulinčią didžiąją sėdimąją įlanką (incisura ischiadica major) nuo žemiau esančios seklios mažosios sėdimosios įlankos (incisura ischiadica minor). Nuo dyglio prie kryžkaulio eina raištis, jungiantis dubenkaulį su kryžkauliu.
Sėdynkaulio šaka jungiasi su gaktikaulio apatine šaka.
Pirminis sėdynkaulio osifikacijos centras užsimezga ketvirtą gemalo raidos mėnesį kaulo kūne. Sėdymasis gumburas kaulėja iš atskiro centro lytinio brendimo laikotarpiu.
Gaktikaulis
Gaktikaulis (os pubis) sudaro priekinę dubenkaulio dalį.
Stambus kūnas (corpus ossis pubis) įeina į gūžduobės sudėtį, ten suauga su klubakaulio ir sėdynkaulio kūnais. Ten virš gūžduobės matyti aptaki klubinė gaktos pakyla. Kūno apačia riboja užtvarinę angą iš viršaus ir užpakalio.
Viršutinė gaktikaulio šaka (ramus superior ossis pubis) prasideda nuo kūno ir laibėdama eina kitos pusės gaktikaulio viršutinės šakos link. Viršutinis jos kraštas aštrus, kuris medialinėje pusėje užlinksta šiek tiek į priekį, sudarydama gana ryškų gaktinį gumburėlį, tuberculum pubicum, prie kurio tvirtinasi kirkšnies raištis, tiesusis pilvo ir kai kurie apatinės galūnės raumenys.
Apatinė gaktinė šaka (ramus inferior ossis pubis) kampu užlinksta atgal ir pirmyn nuo viršutinės ir driekiasi sėdynkaulio šakos link. Jų sąaugos vieta kartais pastebima kaip neryškus sustorėjimas.
Gaktikaulis rutuliojasi iš pirminio kaulėjimo centro, kuris tarp ketvirto ir penkto intrauterininės raidos mėnesio susidaro viršutinėje šakoje ir paplinta po visą kremzlinį kaulo modelį.
Visas dubuo (pelvis)
Kaulinio dubens ertmę (cavitas pelvis) riboja kryžkaulis, os sacrum, stuburgalis, os coccygis, apatinis juosmens slankstelis ir dubenkaulia, os coxae, sujungti sąnarių, sąvaržos ir raiščių. Dubuo iš apačios laiko pilvo organus, jame yra virškinimo organų sistemos pabaiga, kai kurie šlapimo organai ir vidiniai lyties organai. Per dubenį užgimsta vaisius. Dubuo yra svarbus vertikaliai stovėsenai (statikai): per jį kamieno, galvos ir viršutinių galūnių masė pasiskirsto apatinėms galūnėms. Su vertikalia stovėsena ir dvikoje eigastimi (bipedaline lokomocija) susijęs ir dubenkaulio pasvirimas, inclinatio pelvis: plokštuma, išvesta per dubenkaulio ribinę liniją, linea terminalis, su horizontalia plokštuma sudaro atgal apie 60 laipsnių atvirą kampą. Ribinė linija brėžiama per kryžkaulio kyšulį, promontorium, briauną tarp kryžkaulio sparnų, ala ossis sacri, ir jo dubeninio paviršiaus, facies pelvica, klubakaulio lankinę liniją, linea arcuata, gaktikaulio skaiuterę, pecten ossis pubis, iki gaktos sąvaržos, symphysis pubica. Pastarąją sudaro skaidulinė kremzlė, turinti vertikalų plyšį ir jungianti gaktikaulių sąvaržinius paviršius, facies symphysialis.
Ribinė linija, linea terminalis, dalija dubens ertmę į du aukštus. Viršutinis aukštas, didysis dubuo (pelvis major) yra platesnis ir sudaro pilvo ertmės dugną. Apatinis (pelvis minor) – siauresnis.
Didžiojo dubens, pelvis major, užpakalinę ir šoninę sienas sudaro apatinis juosmens slankstelis ir klubakaulio sparnai, priekinės sienos nėra, ją suformuos pilvo raumenys, o apačioje plačia anga jis susisiekia su mažuoju dubeniu.
Mažasis dubuo, pelvis minor, yra į apačia siaurėjanti ertmė, kuri viršutine dubens atvara, apertura pelvis superior, sutampančia su ribine linija, susisiekia su didžiuoju dubeniu, o apatinė atvara, apertura pelvis inferior, esti uždaryta raiščių, raumenų ir fascijų komplekso, vadinamo tarpviete, perineum. Apatinę atvarą sudaro stuburgalis, os coccygis, kryžmeninis gumburo raištis, ligamentum sacrotuberale, jungiantis kryžkaulį su sėdimuoju gumburu (maceruotame kauliniame dubenyje to raiščio, suprantama, nėra), taip pat sėdimasis gumburas, tuber ischiadicum, sėdynkaulio šaka, ramus ossis ischii, ir apatinė gaktikaulio šaka, ramus inferior ossis pubis. Po sąvarža apatinės gaktikaulių šakos apriboja vyrų gaktos kampą, angulus subpubicus, moterų – gaktos lanką, arcus pubicus. Užpakalinę mažojo dubens sieną sudaro kryžkaulis, stuburgalis ir klubakaulio kūno užpakalinė atkarpa, šoninę – klubakaulio kūno priekinė dalis ir sėdynkaulio kūnas su sėdimuoju gumburu, o priekinę, atviriausią, sieną – gaktikaulis, abi jo šakos.
Akušerinei praktikai yra labai svarbūs vidiniai ir išoriniai dubens, ypač mažojo, matmenys. Tiksliai nustatyti vidinius mažojo dubens matmenis sudėtinga arba visai neįmanoma, dauguma jų matoma rentgenografiškai arba echoskopiškai, tad apie mažojo dubens dydį dažnai tenka spręsti iš išorinių matmenų, kurie susiję su vidiniais matmenimis.
Svarbiausi išoriniai matmenys, nustatomi storiniu slankmačiu, yra šie:
1. Tarpdyglinis nuotolis (atstumas), distantia interspinosa, – atstumas tarp priekinių viršutinių klubinių dyglių, spina iliaca anterior superior. J. Tutkuvienės duomenimis, XX a. paskutinio dešimtmečio lietuvių merginų, pasiekusių brandos amžių, šis matmuo yra vidutiniškai 26 cm.
2. Tarpskiauterinis nuotolis, distantia intercristalis, – didžiausias atstumas tarp klubinių skiauterių, crista iliaca. Lietuvių moterų jis yra apie 29 cm.
3. Tarpgūbrinis nuotolis, distantia intertrochanterica, matuojamas tarp didžiųjų šlaunikaulių gūbrių, trochanter major, labiausiai į šoną išsišovusių taškų. Mūsų populiacijos tarpgūbrinio nuotolio vidurkis yra 32 cm.
4. Išorinė jungė, conjugata externa, matuojama storiniu slankmačiu tarp gaktinės sąvaržos viršutinės briaunos ir penktojo juosmens slankstelio keterinės ataugos. Išorinė jungė esti apie 21 cm ilgio.
Mažojo dubens dydį apibūdina vidiniai matmenys – du diametrai ir penkios jungės, arba sagitaliniai matmenys:
1. Skersinis diametras, diameter transversa, – tai viršutinės dubens atvaros plotis, didžiausias atstumas skersine ašimi tarp dviejų pusių ribinių linijų, lineae terminalis. Jis vidutiniškai esti 13,5 cm.
2. Įstrižinis diametras, diameter obliqua, – ribinės linijos atstumas tarp vienos pusės kryžmeninio klubo sąnario, articulatio sacroiliaca, ir kitos pusės klubinės gaktos pakylos, eminentia iliopubica, vidinio paviršiaus. Šis matmuo esti apie 12,5 cm.
3. Anatominė jungė, conjugata anatomica, matuojama tarp gaktos sąvaržos viršutinės briaunos ir kyšulio, promontorium. Šis matmuo svyruoja nuo 11 cm iki 11,5 cm.
4. Tikroji jungė, conjugata vera, anksčiau vadinta akušerine junge, conjugata obstetrica, – tai atstumas, tarp sąvaržos vidinio paviršiaus ir kyšulio. Jis siekia 10,5 – 11,0 cm.
5. Įstrižoji jungė, conjugata diagonalis, yra atstumas tarp sąvaržos apatinės briaunos ir kyšulio. Ją apytiksliai galima nustatyti išoriškai – pro makštį. Įstrižinė jungė esti apie 12 cm.
6. Tiesioji jungė, conjugata recta, yra atstumas nuo simfizės vidinio paviršiaus iki I–III kryžmens slankstelių jungties ir siekia 12,5 cm.
7. Vidurinė jungė, conjugata mediana, – tai apatinės dubens atvaros, apertura pelvis inferior, seniau vadintos dubens išeiga, exitus pelvis, strėlinis matmuo, atstumas nuo sąvaržos apatinio krašto iki stuburgalio viršūnės. Ji paprastai esti 9,5 cm ilgio, tačiau gimdant stuburgalis gali atsilenkti, tada ši jungė pailgėja iki 11,5 cm. Vidurinę jungę galima išmatuoti ir iš išorės, vieną storinio skriestuvo kojytę priglaudžiant prie sąvaržos apatinio krašto, o kitą – prie stuburgalio. Skriestuvo skalė dažnai rodo apie 12 cm. Iš šio skaičiaus atėmus 1,5 cm (stuburgalio minkštųjų audinių storį) gaunamas apytikslis vidurinės jungės dydis.
Per visų jungių vidurį nubrėžę liniją, gausime dubens ašį, axis pelvis.
Lytiniai dubens skirtumai
Lytiniai dubens skirtumai išryškėja tik individui subrendus (apie 20 metus) ir susiję su moters organizmo prisitaikymu gimdyti. Svarbiausi su lytimi susiję požymiai yra šie:
Moters dubuo žemesnis ir platesnis, vyro – aukštesnis ir siauresnis
Moters gaktikaulių apatinės šakos sudaro buką kampą, o vyro tas kampas smailus
Moterų didžioji sėdimoji įlanka plati ir sekloka, vyrų – siaura ir gili
Moterų užtvarinė anga labiau trikampė, vyrų – ovali
Moterų kryžkaulis trumpesnis ir plokštesnis, vyrų – ilgesnis ir labiau išlinkęs
Moterų viršutinė dubens atvara ovali, vyrų – širdies pavidalo
Moterų klubakaulio ausinio paviršiaus pratęstas priekinis kraštas kerta didžiąją sėdimąją įlanką, vyrų ta linija sutampa suįlankos priekiniu kraštu
Moterų klubakulyje prieš ausinį paviršių esti gili ir plati priešausinė vaga, o vyrų – ji sekli arba jos visai nebūna
Sėdmeninis gaktos indeksas, kuris yra procentinis gaktikaulio ir sėdynkaulio ilgių santykis, moterų yra didesnis kaip 95%, vyrų – mažesnis kaip 90%. Sėdynkaulio ilgis matuojamas nuo visų trijų dubens kaulų sandūros taško gūžduobėje iki sėdimojo gumburo vidurio, o gaktikaulio ilgis – nuo to paties gūžduobės taško iki sąvaržinio paviršiaus viršaus.
Nustatyti lytį pagal dubens kaulus kartais būna sunku, o iki 10 % individų ir visai neįmanoma. Nustatant lytį reikia žiūrėti kokie požymiai – moteriškieji ar vyriškieji – vyrauja. Lyties diagnostika svarbi teismo medicinai, fizinei antropologijai bei su pastarąja glaudžiai susijusiai archeologijai.
Literatūra
G. Česnys, J. Tutkuvienė, A. Barkus, V. Gedrimas, R. Jankauskas, R. Rizgelienė, J. Žukienė. Žmogaus anatomija (1 dalis) 2008 m.
Šis straipsnis apie anatomiją yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį.
