Kaliningrado uostas (rus.Порт Калининград) – RusijosuostasBaltijos jūros pietryčių pakrantėje, vienintelis Rusijos neužšąlantis uostas prie Baltijos.
Istorija
Uostas prie Karaliaučiaus pilies pirmą kartą paminėtas 1339 m. 1340 m. miestui įstojus į Hanzos sąjungą, uostas vystėsi ir plėtėsi. 1440 m. pagilinta Priegliaus vaga. 1682 m. jos pakrantėse pastatyta damba, 1736 m. pratęsta iki įlankos. 1811 m. Rytų Prūsijos vyriausybė perdavė uostą valdyti Karaliaučiaus pirklių sąjungai. 1818 m. uostą aplankė 320 prekybinių laivų. Nuo 1855 m. pirmuoju metaliniu garlaiviu „Šnel“ pradėta reguliariai plukdyti krovinius tarp Karaliaučiaus ir Tilžės. 1924 m. pietinėje Priegliaus pusėje atidarytas naujasis Karaliaučiaus uostas. Per II Pasaulinį karą buvo smarkiai sugriautas, tačiau buvo vienas iš pirmųjų atstatytų civilinių objektų iš karto po karo. 1991 m. uostas tapo atviras užsienio valstybių laivams.
Geografija
Uostas užima patogią geografinę padėtį. Iki artimiausių valstybių sostiniųVilniaus, Rygos, Minsko, Varšuvos, Berlyno, Kopenhagos ir Stokholmo yra 400–650 km, iki stambiausių Baltijos jūros uostų – 400–700 km. Uostas teritoriškai dalijamas į keturis krovinių rajonus:
Krovinių apyvarta 2009 m. buvo 12,4 mln. t (19,6 % mažiau nei 2008 m.).[1]
2013 m. planuojama pradėti projektuoti giliavandenį uostą. Jis turėtų būti statomas, jei atsiras privatūs investuotojai. Skelbiama, kad šiuo uostu domisi investuotojai iš Kinijos ir Baltarusijos.[2] Giliavandenis uostas reikalingas todėl, kad Kaliningrado uostas yra ypač nepatogus – nuo jo iki uosto vartų ties Baltijsku vienpusiu laivybos kanalu tenka plaukti net 30 kilometrų.
