Kalbos sutrikimai – įvairūs nukrypimai nuo bendrinės kalbos normų. Kalbos sutrikimams pažymėti vartojamos sąvokos – kalbos trūkumas, kalbos defektas, kalbos yda (rečiau). Specialiojoje terminijoje Kalba|kalbos sutrikimams pažymėti vartojama sąvoka logopatija (gr. logos „žodis" + pathos „kančia, liga"). Logopatu vadinamas kalbos trūkumų turintis asmuo.
Kalbos sutrikimų priskyrimas
Priskiriant įvairius kalbos nukrypimus kalbos sutrikimų kategorijai, visuomet atsižvelgiama į kalbančiojo amžių. Gerai žinoma, kad iki 4–5 metų amžiaus tam tikro pobūdžio netaisyklingas garsų tarimas yra normalus (fiziologinis) reiškinys. Jeigu šitoks tarimas laikui bėgant nepranyksta, tuomet šis reiškinys vadinamas patologiniu. Jam pašalinti reikia specialių mokymo priemonių. Amžiaus ribos įvairiems kalbiniams procesams susiformuoti yra nevienodos. Žinoma, kad vaikai garsų tarimo išmoksta palyginti anksti, tuo tarpu žodynas ir ypač gramatinė sandara pakankamai susiformuoja tik mokykloje. Vadinasi, reikia atsižvelgti, kada normaliomis sąlygomis pasibaigia visos kalbos sistemos ir atskirų jos elementų vystymasis.
Kalbos sutrikimų klasifikavimas
Kalbos sutrikimai būna labai Įvairūs. Juos klasifikuoti bandyta ne kartą vienu kuriuo nors aspektu (medicininiu arba logopediniu). Klasifikuojant medicininiu aspektu, visų pirma atsižvelgiama į tai, kuris analizatorius (motorinis, klausos arba regėjimo) yra sutrikęs. Be to, dar paisoma, kuri analizatoriaus dalis (centrinė ar periferinė) pažeista ir kaip tas analizatorius yra sutrikęs (funkcionaliai ar organiškai). Taip klasifikuojant, praktiniam reikalui sudaryta specialių sąvokų sistema, kaip motorinė afazija, pseudobulbarinė dizartrija, funkcionalinė dislalija ir t. t. Tokia klasifikacija labiau atspindi kalbos trūkumo patogenezę, bet ne visada konkrečiai apibūdina patį sutrikimo pobūdį. Dėl to kalbos sutrikimams šalinti priimtinesnė logopedinė klasifikacija, kuri aiškiau nurodo sutrikusią grandį (fonetiką, leksiką arba gramatiką).
Atsižvelgiant į vyraujantį kalbinės veiklos sutrikimą, paprastai išskiriami keli stambesni skyriai:
- fonetiniai kalbos sutrikimai (šveplavimas ir pan.);
- nepakankamas kalbos išsivystymas;
- mikčiojimas;
- rašymo ir skaitymo sutrikimai.
Kalbos sutrikimų šalinimas
Kalbos sutrikimus nagrinėja logopedija (gr. logos „žodis" + paideia „auklėjimas"), viena iš defektologijos mokslo šakų. Tačiau logopedijos sritis kur kas platesnė, ne vien kalbos sutrikimų tyrimas. Jos uždavinys – nustatyti vaikų su kalbos trūkumais mokymo ir auklėjimo dėsningumus, todėl tiriamos kalbos sutrikimų formos, jų struktūra ir priežastys, kuriamos moksliškai pagrįstos kalbos sutrikimų šalinimo metodikos. Logopedija daug dėmesio skiria ne tik kalbos trūkumų šalinimui, bet ir jų išvengimo sistemai sukurti.
Vaikų ir suaugusiųjų kalbos trūkumus šalina logopedas. Jis turi atitinkamą pedagoginį išsilavinimą, naudojasi specialiomis pedagoginio poveikio priemonėmis. Logopedijos mokslas kurį laiką buvo grindžiamas mechanistinės metodologijos pagrindais. Dėl to kiekvienas kalbos sutrikimas buvo laikomas savarankišku, izoliuotu reiškiniu, turinčiu skirtingą patogenezę. Buvo teigiama, kad švepluojantieji rašo taip, kaip taria. Toks aiškinimas tebėra išlikęs ir dabar, tačiau tikrasis tarimo ir rašymo sutrikimų ryšys yra kur kas sudėtingesnis, negu tiesioginis šveplavimo atspindėjimas rašyme.
Kalbos lavinimo metodai
Kalbos lavinimo metodų parinkimas bei taikymas, apima kalbinį bendravimą, garsų tarimo mokymą bei garsų tarimo trūkumų šalinimą. Sudaroma garsų tarimo mokymo programa, kuri pagal pasiekimus gali būti keičiama ir koreguojama. Garsų tarimo mokymas pradedamas nuo klausos ir dėmesio lavinimo gamtos garsams ir muzikiniams garsams. Kai išmokstama išgirsti nekalbinius garsus, pereinama prie foneminės klausos lavinimo kalbos garsams: reikia išgirsti nurodytą garsą (pradedamą nuo balsių) nekalbinių garsų eilėje, vėliau - išgirsti nurodytą garsą kalbinių garsų eilėje. Naudojami teisingai tariami garsai, nes reikia pakartoti logopedo ištartą garsą pamėgdžiojimo būdu. Logopedas daug kartų kartoja mokomą garsą, rodo prieš veidrodį kokią padėtį turi užimti kalbos padargai: liežuvis, dantys, lūpos. Pamėgdžiojimo būdu stengiamasi ištarti garsą. Prieš garsų mokymą, būtina atlikti artikuliacinio kalbos aparato mankštos pratimus, nes dažnai nejaučia liežuvio, dantų, lūpų padėties tariant garsą. Kad būtų galima išmokti ištarti teisingai kalbos garsus, mokymas pradedamas nuo teisingo balsių tarimo mokymo ir remiasi naujų taisyklingų artikuliacijos įgūdžių formavimu ir senų netaisyklingų slopinimu. Kartu ugdomas suvokimas, tikslinama mokomo tarti garso akustinių požymių visuma, lavinama foneminė klausa: gebėjimas skirti iš klausos tą garsą nuo kitų, akustikai panašių garsų. Taisyklingos artikuliacijos mokoma remiantis regėjimo, laktiliniais (kalbos padargų lietimu), terminiais (šiltos arba šaltos oro srovės pajautimas), kinesteziniais (kalbos organų judesių ir padėties pajautimu), klausos požymiais.
Išmoktas garsas yra įtvirtinamas tariant jį izoliuotai, paskui – skiemenyse ir žodžiuose. Plečiamas aktyvusis žodynas. Garsai įtvirtinami skiemenyse ir žodžiuose daugiausiai žaidimų pagalba. Garsus teisingai ištarti mokoma individualių logopedinių užsiėmimų metu, padedant sukaupti klausos dėmesį ir foneminę klausą, pašalinant pašalinius garsus bei triukšmus. Kai išmokstama ištarti garsą teisingai, logopedinės pratybos vedamos grupinių užsiėmimų metu. Jungiamasi į grupes, kad būtų galima įtvirtinti išmoktą garsą žaidimų pagalba: dėlioja iš eilės paveikslėlius su išmoktu garsu, klauso kaip garsą taria draugas, patys kartoja. Vedami ir frontaliniai logopediniai užsiėmimai, kurie vyksta gyvenamojoje grupėje.
