Mokslinis metodas – veiksmų seka, kuri turi būti atlikta norint rasti atsakymą į kokios nors srities mokslinį klausimą (pvz., – „kodėl taip yra?“). Su nedaugeliu skirtumų ši seka įvairiose mokslo srityse yra panaši, nors jos žingsniai kartais labiau laikomi principais ir nebūtinai turi sekti nurodyta tvarka.^[1]

Joje paprastai numatoma:

• Tikslo klausimo iškėlimas
• Įvadinis stebėjimas. Moksliniai stebėjimai būna pakankamos apimties, vos vieną ar du kartus stebėti reiškiniai ar dėsningumai ignoruojami ^[2]. Šiuo stebėjimu nustatomi dėsniai (pavyzdžiui, Omo dėsnis), dažnai išreiškiami matematiškai. Dėsniai nėra hipotezės.
• Hipotezių iškėlimas. Numatoma, kokie dar nežinomi duomenys gali būti gauti jei hipotezė teisinga. Hipotezės turi būti įmanomos patikrinti.^[3]
• Eksperimentai bei stebėjimai tikrinant hipotezę. Daugumoje mokslo sričių (pavyzdžiui, molekulinėje biologijoje) remiamasi beveik vien eksperimentu. Kitais atvejais (astronomijoje, istorijoje) eksperimentuoti beveik neįmanoma, tačiau sėkminga hipotezė patvirtina ir naujus, ją kuriant nežinomus stebėjimų rezultatus.
• Hipotezės patvirtinimas arba atmetimas remiantis surinktais duomenimis. Dažnai naudojami statistiniai ir kitokie matematiniai metodai.
• Rezultatų skelbimas, kad jie galėtų būti pakartoti kitur. Taip ne tik patikrinamas autorių sąžiningumas, bet ir įsitikinama, jog laboratorijos prietaisai neturi specifinių gedimų, netikslumų ar kitokių ypatumų, dėl kurių ir daug kartų kartojant gali būti gaunami vis tie patys klaidingi rezultatai. Pavyzdžiui, nepavyko atkartoti šaltosios termobranduolinės sintezės.