Gimė 1957 m. Valakijos žydų senienų prekeivio šeimoje. Apie ankstyvą jaunystę mažai žinoma – palikęs tėvų namus įgijo inžinieriaus diplomą (galbūt Paryžiuje). Paskui ėmęs keliauti po pasaulį. Pasakojama, kad ieškojęs aukso Meksikoje, Kuboje. Atvykęs į Braziliją išgirdęs istoriją apie Mergelių kyšulyje rastą auksą. Iš ten Ž. Poperis nuvyko į Buenos Aires, o 1886 m. gegužę pasiekė Patagoniją. Ten jis išsiaiškino, kad daugiausia aukso galima rasti Ugnies Žemės paplūdimių smėlyje.[1]
1886 m. Ž. Poperis, gavęs gausią finansinę ir vyriausybinę paramą, su 18 ginkluotų vyrų patraukė per Punta Arenasą link Argentinos. Jis pirmasis iš vakariečių perėjo ištyrinėjo šiaurinę Ugnies Žemės dalį ir pasiekė Atlanto vandenyno krantą. Kiek mažiau, nei 6 mėnesius tyrinėjęs Ugnies Žemę, Ž. Poperis grįžo į Buenos Aires. Ten jis skaitė paskaitas, demonstravo nuotraukas apie Ugnies Žemę ir jos gyventojus. Gavęs dar paramos, Ž. Poperis grįžo į Ugnies Žemę ir prie San Sebastiano įlankos įsteigė El Paramo aukso kasyklą. Ten būdavo iškasama po 0,5–1 svarą aukso per dieną. Kadangi kasyklai pavojų kėlė indėnai ir plėšikautojai iš Punta Arenaso, Ž. Poperio prašymu El Parame įrengta žandarmerija, vėliau – prefektūra, karinis postas.[1]
Ž. Poperio kaldintos monetosŽ. Poperis ir jo parankiniai, šaudantys indėnus
1888 m. Ž. Poperis ėmėsi tyrinėti pietvakarinę salyno pusę, įkūrė aukso kasyklą prie Slogeto įlankos. 1888–1889 m. jis įsivėlė į konfliktą su auksakasiais iš Čilės, bet sėkmingai juos nugalėjo. Ž. Poperis netrukus tapo faktiniu šiaurės Ugnies Žemės diktatoriumi – pradėtos kaldinti auksinės monetos su jo atvaizdu, leisti privatūs pašto ženklai. Ž. Poperis turėjo nuosavą nedidelę kariuomenę ir laivyną. Tačiau Argentina pradėjo pamažu kolonizuoti salą, 1884 m. įkūrė Ušuają, kuri ėmė sparčiai augti. Kalnų atskirta šiaurinė Ugnies Žemė laiko faktinėje Poperio valdžioje, tačiau tarp jo iš Ušuajos gubernatoriaus Felikso Paso prasidėjo nesutarimai dėl teisių ir žemes aukso gavybai. 1889 m. Ž. Poperis išvyko į Buenos Aires, kur spaudoje ėmė skelbti F. Pasą juodinančius straipsnius. Nors Ž. Poperiui pavyko pasiekti, kad gubernatorius būtų pakeistas, tačiau ir su nauja valdžia jis netruko įsivelti į konfliktus. Be to, El Paramo kasykloje nebuvo išgaunama pakankamai aukso, ir Ž. Poperiui nepavyko atsiskaityti su akcininkais. Jis turėjo panaikinti įmonę „Lavaderos de Oro del Sud“ ir tapo vieninteliu kasyklos valdytoju.[1]
Ž. Poperis, gyvendamas Buenos Airėse, dažnai skaitė paskaitas Argentinos geografijos institute, vaikščiojo po restoranus ir įtakingų žmonių susirinkimus, susikūrė savitą bebaimio bet džentelmeniško užkariautojo įvaizdį. Tačiau Ugnies Žemėje jis lankėsi mažai (tik 1891 m. kirto pietinę jos dalį), o El Paramu rūpinosi jo brolis. Tačiau jis greitai mirė, kasyklose aukso buvo iškasama vis mažiau, o darbininkai ir prižiūrėtojai išgautą auksą grobstė, maištavo dėl per mažo atlyginimo. Ž. Poperis bylinėjosi su akcininkais, vengė išmokėti skolas, vėliau bandė organizuoti aukso ieškojimo ekspediciją Chuchujaus apylinkėse.[1]
Kitas Ž. Poperio planas buvo kolonizuoti Ugnies Žemę ir įsteigti ten ganyklas, kuriose dirbtų vietiniai indėnai selknamai. Argentinos žemės tarnyba Poperiui buvo paskyrusi 80 tūkst. ha žemių saloje.[1]
Ž. Poperis taip pat siūlė dar įvairius sumanymus – rengti laivų vilkikų laivyną, kuris trauktų laivus per pavojingus Magelano sąsiaurio vandens, nutiesti telegrafo liniją tarp Vjedmos ir Ugnies Žemės, bei surengti ekspediciją į Argentinos pretenzijas Antarktyje – Pietų Orknio, Pietų Šetlando salas, Greihamo Žemę.[1]
1893 m. birželio 6 d. Ž. Poperis rastas negyvas. Oficialia mirties priežastimi įvardintas širdies smūgis, tačiau sklido gandai, kad jis galėjęs būti nužudytas (turėjo daug priešų, apgautų investuotojų, buvo neatsiskaitęs su kreditoriais).[1]
Po Ž. Poperio mirties aukso karštligė Ugnies Žemėje baigėsi, šios žemės pradėtos naudoti avininkystei.[1]
