Julius Janonis

Julius Janonis
Gimė 1896 m. balandžio 4 d.
Beržiniai, Rusijos imperija
Mirė 1917 m. gegužės 30 d. (21 metai)
prie Carskoje Selo, Rusija
Veikla poetas, revoliucionierius

Julius Janonis (slapyvardis Vaidilos Ainis; 1896 m. balandžio 4 d. senu stiliumi kovo 23 d., Beržiniuose, Biržų valsčius, dab. Biržų raj. – 1917 m. gegužės 30 d. prie Carskoje Selo, dab. Puškino) – lietuvių poetas, revoliucionierius.[1] Sovietų laikytas komunistiniu revoliucionieriumi, nors žuvo dar iki Spalio revoliucijos.[2]

Biografija

Atminimo akmuo J. Janoniui Beržiniuose

Tėvai – valstiečiai Martynas Janonis ir Marija Klibaitė (evangelikai reformatai). Kurį laiką gyveno Mieleišiuose. 1913 m. baigė Biržų keturklasę mokyklą. Mokydamasis Biržuose rinko tautosaką, ją siuntė Lietuvių mokslo draugijai. Nuo 1913 mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje, kur įsijungė į slaptos moksleivių aušrininkų draugijos veiklą, bendradarbiavo „Aušrinėje“, „Vilnyje“, „Naujojoje Gadynėje“. Įsitraukė į darbininkų judėjimą ir tapo marksistu. Šiauliuose jį globojo Stanislava Jakševičiūtė-Venclauskienė, jos namuose gyveno.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, su visa gimnazija pasitraukė į Rusiją, nuo 1915 m. mokėsi Voronežo lietuvių gimnazijoje, nuo 1916 m. Petrapilyje. Ten įstojo į Lietuvos socialdemokratų partiją. Už politinę veiklą 1916 m. kalintas Petrapilio kalėjime, Vitebske. Po 1917 m. Vasario revoliucijos paleistas iš kalėjimo – RSDDP(b) Lietuvių rajono komiteto sekretorius, bendradarbiavo „Tiesoje“, „Nauju taku“, „Atžalose“. Susirgęs džiova ir nenorėdamas būti našta draugams, nusižudė po traukiniu. Palaidotas Carskoje Selo (dab. Puškino) kapinėse. Beržiniuose stūkso 1965 m. atidengtas paminklinis akmuo su skulptoriaus Konstantino Bogdano sukurtu poeto bareljefu.

1959 m. apie poetą sukurtas filmas „Julius Janonis“.

Kūryba

Juliaus Janonio gimimo ir krikšto įrašo Biržų evangelikų-reformatų bažnyčios krikštų knygoje kopija

1910–1913 m. poezijai būdingi gamtos, vargo, socialinės neteisybės, svajonių ir realybės prieštaravimų motyvai; žymi Maironio įtaka. 1914–1917 m. susiformavo kaip politinės poezijos kūrėjas, poetas agitatorius, teigiantis, kad esama santvarka neteisinga ir turi būti pakeista. Parašė ekspresyvių eilėraščių vaikams, vaizdelių, feljetonų, publicistikos. Išvertė A. Puškino, A. Kolcovo kūrinių. Jo kūrinių paskelbta rusų, latvių ir kitomis kalbomis.[3]

Bibliografija

  • Vaidilos Ainio (Juliaus Janonio) eilės, Voronežas, 1918
  • Raštai, 2 t., Vilnius, 1957 m.
  • Raštai, Vilnius, 1981 m.

Literatūra

  • Vladas Žukas. Julius Janonis: Bibliografinė rodyklė, Vilnius, 1965
  • Vytautas Kubilius. Julius Janonis, Vilnius, 1970 m.
  • Vytautas Kubilius. Julius Janonis literatūros moksle ir kritikoje, Vilnius, 1978 m.
  • Julius Būtėnas. Julius Janonis, Vilnius, 1986 m.[4]

Šaltiniai

  1. ↑ Donata Mitaitė; Ramutė Dragenytė (redaktorė) (2021-06-04) [2018-08-21]. „Julius Janonis“. VLE. Nuoroda tikrinta 2021-09-05.{{cite web}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link)
  2. ↑ Laida „Daiktiniai įrodymai“. Julius Janonis – tinkamai neįvertintas poetas ar tik sovietinis propagandinis herojus? 2024-12-02, Lrt.lt (tikrinta 2024-12-14).
  3. ↑ Donata Mitaitė. Julius Janonis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 521 psl.
  4. ↑ Bibliografija Archyvuota kopija 2007-12-05 iš Wayback Machine projekto.
Wikisource
Wikisource