Gimė silpnas ir buvo pakrikštytas Valinčiaus šv. Jurgio Zabielų bažnyčios kunigo Erazmo Babrausko savo gimtuose namuose – Svalnos dvare, 1845 m. gegužės 18 dieną. Tų pat metų rugpjūčio 16 d. krikštynos pakartotos, taip pat Svalnos dvare.[1]1857–1859 m. mokėsi Vilniaus I-oje gimnazijoje ir 1859–1863 m. Vilniaus bajorų institute[2]. 1863 m. vasario 25 d. metė mokslą institute ir išėjo į sukilimą. 1863 m. balandžio mėn. pradžioje įsijungė į B. Kulčickio sukilėlių būrį.[3]. 1863 m. gegužės 10 d. kartu su savo mokslo draugu Povilu Červinskiu buvo suimtas A. Korsako dvare, Bardzilevičiuose, ir kalinamas bei teisiamas Dinaburgo tvirtovėje.[4]. Už dalyvavimą 1863–1864 m. sukilime 1863 m. birželio 19 d.[5]. buvo atiduotas į rekrutus ir ištremtas į Omską. Omske išaiškėjo jo gabumai geologijai ir zoologijai. Omske jis parašė pirmąjį mokslinį straipsnį apie vietos apylinkių geologinę struktūrą. Gyvendamas Sibiro tremtyje, trejus savo veiklos metus paskyrė Rytų Sajanųurvams, sugebėjo geologiškai ištirti apie tūkstančio kvadratinių kilometrų plotą. 1871 m., paleistas iš kariuomenės, nuvyko į Irkutską jau būdamas savamokslis kraštotyrininkas. Rusijos geografų draugijos Rytų Sibiro skyrius Irkutske jį išugdė mokslininku. Čia jis tapo žymaus geologo ir geografo Aleksandro Čekanovskio padėjėju ir mokiniu. Zoologijos jis mokėsi iš politinio tremtinio, buvusio Varšuvos vyriausiosios mokyklos profesoriaus B. Dibovskio.
1871 m. su bendradarbiu N. Gartungu Irkutske aptiko paleolito epochos meno dirbinių. Tai pirmasis toks radinys Sibire. 1875 m. trečiosios ekspedicijos metu kompleksiškai ištyrinėjo ir aprašė Nižneudinsko urvą, o po metų, ketvirtosios ekspedicijos metu – Balagansko urvą, Chamar Dabano kalnagūbrį. Vienoje Bogatyrskajos urvo oloje aptiko senovės žmonių urvų meno pėdsakų – ant skliauto buvo bėgančio elnio piešinys. 1877–1880 m. ištyrė Baikalo ežero krantus, sudarė jo geologinį žemėlapį. 1891 m. dalyvavo ekspedicijoje Indigirkos ir Kolymos paupiais. Kiekvienais metais Rusijos geografų draugijos Sibiro skyriui pateikdavo preliminarias ataskaitas su daugybe reljefo detalių, piešinių, uolienų, mineralų pavyzdžių.
Atminimo lentelė rusų ir lenkų kalbomis Listviankoje (Irkutsko sritis)
Žymiausias Čerskio mokslinis pasiekimas – mumifikuotosfaunos atradimas Nižneudinsko urve. Didžiausia šio atradimo sensacija buvo išnykusių žinduolių naujos rūšies – Nižneudinsko šuns (lot.Cuonnis neudensis) atradimas. Rusijos geografų draugija jį apdovanojo mažaisiais sidabro ir aukso medaliais (1876 m. ir 1878 m.), auksiniu Litkės medaliu (1886 m.)
Nutraukęs ryšius su Rusijos geografų draugijos Sibiro skyriumi, 1882 m. dirbo meteorologu steigiamoje Žemutinės Tunguskos stotyje. Po metų grįžo pas gimines netoli Irkutsko. 1885 m. Rusijos Mokslų Akademijos kvietimu pradėjo darbą Peterburgo zoologijos muziejuje. Jame dirbdamas aprašė savo ir kitų ekspedicijos dalyvių surinktą medžiagą. 1891 m. su šeima išvyko į trejų metų ekspediciją tirti Indigirkos, Kolymos ir Janos upių baseinų. Darbas ekspedicijoje palaužė sveikatą ir antraisiais darbo metais jis mirė. Palaidotas Kolymskojės gyvenvietėje, kairiajame Kolymos upės krante, priešais Omolono žiotis.
Jonas Čerskis: 1845–1892 / Nijolė Eitmanavičienė. – Vilnius, 1959. – 48 p.: iliustr.
Jonas Čerskis / Gediminas Ilgūnas. – Vilnius: Mokslas, 1983. – 142 p.: iliustr.
Nuo Neries iki Kolymos: Jonas Čerskis, Vilnius-Sibiras / Gediminas Ilgūnas. – Vilnius: Versus aureus, 2008. – 278 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-34-085-0
Шишанов В. А.Мавра Черская: время воспоминаний // Архіўная спадчына Віцебшчыны як крыніца вывучэння гісторыі краю. 6-7 чэрвеня 2002 г., Віцебск / Склад В.У.Скалабан і інш. Мн: БелНДІДАС, 2002. С. 111–120.
Šaltiniai
↑ILGŪNAS, Gediminas. Jonas Čerskis. Vilnius: Mokslas, 1983, 144 p.
