Kunigystės šventimus priėmė 1934 m. gegužės 26 d.[2] Iš pradžių vikaravo Tauragėje, 1935–1938 m. – Palangoje.[2] Be to, buvo gimnazijos kapelionas, mokė tikybos Palangos mokyklose bei parapijos kaimų pradžios mokyklose.[2] 1939 m. J. Ilskis tapo Skuodo vikaru ir gimnazijos kapelionu, o 1940 m. Švėkšnos gimnazijos kapelionu, paskui vikaru.[2] 1941 m. paskirtas Palangos bažnyčios klebonu ir dekanu.[2] 1948 m. gegužės mėn. tapo Viekšnių klebonu ir dekanu.[2]
1949 m. kovo 24 d.[3] sovietinės valdžios suimtas, tardytas, paskyrus 25 m. griežto režimo darbo lageriuose bausmę, ištremtas į Sibirą.[2] Iš lagerio pabėgo, tremtyje kunigavo, įkūrė koplytėlę katalikų apeigoms.[2] Galiausiai vietos valdžios sprendimu išsiųstas atgal į Lietuvą.[2]
Į Lietuvą grįžo pašlijusia sveikata,[3] paskirtas kunigu altaristu: 1956 m. – Akmenės, 1962 m. – Ylakių, o 1965 m. – Viekšnių (čia parašė neišlikusias Palangos ir Viekšnių parapijų istorijas).[2]
Rašė prisiminimus, dalį jų išsaugojo vyskupas Antanas Vaičius, J. Ilskio pusbrolis.[4] Vyskupo pastangomis[2] 1998 m. išleista J. Ilskio prisiminimų knyga „Mano gyvenimo takelis. Curriculum vitae“.[4]
2000 m. gegužės 7 d. popiežius Jonas Paulius II J. Ilskį paskelbė tarp 114 Lietuvos kankinių.[4]
Bibliografija
„Mano gyvenimo takelis. Curriculum vitae“, 1998 m.
Išnašos
↑ 1,01,1„ILSKIS Jonas“. Akmenės krašto enciklopedinis žodynas. Nuoroda tikrinta 2024-06-14.