Šarija – idealiu tipiniu atveju yra teisinis musulmonų vadovas (panašiai kaip krikščionių Katekizmas arba moralinė teorija). Šariatas duotas Dievo ir nesulaužomai galioja nuolat.
Fikh – teisės mokslas – tiria „žemiškąją“ teisinę tikrovę. Tarp šariato ir Fikh nuolat tvyro įtampa, kuria gali būti paaiškinama, kodėl Šariatas jokiais amžiais nebuvo absoliučiai taikomas visa apimtimi.
Šariato pamatiniai dalykai (taisyklė dėl pasaulio šalies meldžiantis, maldos ritualai, pasninkas) nėra „justiciabilūs“, nepatenka į teisingumo sritį taikant teismuose ar pan. (dėl Suros 2,256), todėl Fikih išveda normas atvejams, kurių nereguliuoja Šariatas (pvz., kaip reikia kvalifikuoti transporto priemonės vairavimą apsvaigus nuo narkotinių, psichotropinių medžiagų arba lėktuvų nuvarymą, teroro aktus etc.). Šariatas duoda impulsą islamo teisėtyrai (Fikh), tačiau ją veikia politiniai veiksniai (politinė sistema), viešoji nuomonė, visuomenės spaudimas.[1]
Istorija
Šiuolaikinė islamo teisė nebeegzistuoja tokia forma, kokia egzistavo Mahometo laikais. Prešislaminėje gentinėje kultūroje Tribalizmas dėl teisinių ginčų buvo kreipiamasi į hakam, garsėjusį ypatinga išmintimi. Kaip ir paprastas žmogus jis neturėjo jokios (vykdomosios) valdžios galių, jei reikėjo prievarta vykdyti sprendimą, todėl prieš sprendžiant bylą, jis iš ginčo šalių pareikalaudavo priesaikos bei perduoti kupranugarį trečiam asmeniui kaip užtikrinimo priemonę (dėl sprendimo vykdymo).
Po Mahometo ir jo pasekėjų Hidžros iš Mekos į Mediną, Mahometas tapo tokiu arbitru (hakam). Taip pat pirmieji „teisėjai“ Kalifai (Rašidun) ėjo arbitrų pareigas musulmonų bendruomenėje. Tik Umayyaden-Kalifai paskiria teisėjus (qadi) kuriems buvo užtikrinta palyginti didelė sprendimo laisvė. Jie teisė pagal ra'y („nuomonė“) su atitinkamu rekursu į Koraną, atsižvegdavo į tradicijas bei vietos paprotinę teisę (`urf).
Seniausios svarbiausios Islamo teisės mokyklos (Madhhab) – Kufa, Basros (Irakas), Medinos ir Mekos mokyklos, besiskyrusios vietos paprotine teise. VIII a. kilo judėjimas, siekęs didesnės tikrųjų Islamo šaltinių svarbos.
↑vgl. Bernd Radtke, Der sunnitische Islam, in: Werner Ehe/Udo Steinbach (Hrsg.), Der Islam in der Gegenwart, München, S. 54-69; E. Geller, Gelehrter und Heiliger, in: Werner Ende/Udo Steinbach (Hrsg.), Leben im Islam, S. 177–199
