Adabas (arab. أدب) – elgesio normos, nustatytos šariato įstatymuose, įskaitant geras manieras, padorų elgesį, žmoniškumą.[1]
Etimologija
Žodžio „adab“ istorija atspindi arabų kultūros raidą nuo ikiislaminių laikų iki šių dienų. Iš pradžių tai buvo laikoma pranašo Mahometo sunos sinonimu, turėjusiu reikšmę „įprotis“, „paveldimos elgesio normos“, „paprotys“, gautais iš protėvių ir kitų asmenų. Religine prasme adabas yra pranašo suna savo bendruomenei.[2]
Etiketo taisyklės
Islamas turi savo etiketo taisykles, aprėpiančias visus musulmono gyvenimo aspektus. Nurodomos tokios etiketo savybės, kaip mandagumas, pagarba, įskaitant tualeto etiketą, apsivalymą (arab. طهارة, ṭahāra(h)) ir kt. Imamo Muhamedo al Buchario vienoje iš knygų „Kutub al-Sittah“ pateikiamas hadisas, kuriame sakoma, kad geriausi žmonės yra tie, kurie turi geriausias manieras ir geriausią charakterį.
Islamo teisėje adabas turi artimą arba tiesiogiai išvedamą reikšmę iš sąvokos „paskirta ir uždrausta“. Šia prasme jis vartojamas posakiuose „chadžo adabas“ (piligriminės kelionės taisyklės) arba „Korano skaitymo adabas“ (kada galima paimti Koraną į rankas, kur jį skaityti, kaip padėti ir pan.).[3]
Išnašos
