Ibn Taimija (arab. تقي الدين أحمد بن تيمية = Taqī ad-Dīn Aḥmad b. Taimīya, 1263–1328 m. rugsėjo 26 d.) – musulmonų viduramžių mąstytojas, teologas, sunitų tradicionalistas.
Biografija
Ibn Taimija buvo vienas iš reikšmingiausių musulmonų viduramžių mąstytojų. Jis gyveno laikmečiu, kai islamiškas valstybes Artimuosiuose Rytuose nukariavo mongolų užkariautojai. Manoma, kad tai reikšmingai paveikė jo nuostatas. Jis ieškojo paaiškinimų ir sprendimų, padėsiančių sustiprinti musulmonų religinį tvirtumą „bedievių“ invazijos metu. Po mirties Ibn Taimija buvo beveik užmirštas ir jo idėjas XVIII a. atgaivino Muhamedas ibn Abdul Vahabas, beveik be pakeitimų perkėlęs jas į vahabitų pasaulėžiūrą. XIX a. islamizmo gaivintojai ir vėliau XX a. salafitų, džihadistų judėjimai naudojo jo religinės teologijos mintis pagrįsti politinių tikslų veiksmams, tarp jų − terorizmui. Minėta, kad Ibn Taimija parašė bent 341 tekstą, mažiau nei pusė jų išliko. Vakarų kultūroje jo mintys tyrinėtos mažai ir bendrai apie jį žinoma mažai.
Takis ad Dinas Achmadas ibn Taimija gimė 1263 m. sausį Harane (dab. Turkijoje). Sakoma, kad jo šeima buvo kilusi iš kurdų. Minėta, kad jis pasižymėjo gera atmintimi ir jaunystėje išmoko Koraną mintinai bei vėliau įsimindavo beveik visus išgirstus hadisus. Jo tėvas Abdul Halimas buvo gerbiamas, išsilavinęs, užėmė kadžio pareigas Harane. 1268 m. Haraną užėmė mongolai ir šeima su Ibn Taimija persikėlė į Damaską. Jame Ibn Taimija labiausiai buvo paveiktas hanbalizmo mokyklos, taip pat giliai susipažino su kitomis sunitų minties mokyklomis ir matė skirtingų musulmonų mokyklų pasekėjų susipriešinimą, kas vertė jį ieškoti musulmonų vienybės šaltinių. Minėta, kad jis dalyvavo kovose prieš mongolus ir žygiuose prieš šiitus. Ibn Taimijos manymu, musulmonų nelaimės kilo iš jų autentiško islamo nuostatų nesilaikymo. Tarp įsiveržėlių mongolų buvo nemažai prie jų prisijungusių musulmonų ir buvo iškilęs religinis klausimas dėl kovų su jais, nes Korane draudžiama musulmonui nužudyti musulmoną. Taip pat mongolai, norėdami legitimizuoti savo valdžią, atsiversdavo į islamą. Ibn Taimija paskelbė keletą fatvų prieš mongolus įrodinėdamas, kad tie, kurie seka Čingischanu, nėra pranašo (Mahometo) sekėjai, tad ir nėra musulmonai, nors tokiais skelbiasi. Sekimo objektais pagal Ibn Taimiją tegali būti tik pirmosios trys musulmonų kartos (salafai). Kitą pavojaus šaltinį musulmonų vienybei jis matė šiitų judėjime, kurį laikė skaldantį musulmonus iš vidaus. Šiitų imamų garbinimą jis laikė politeizmo forma. Panašiai atskalūnais vertino drūzus ir alavitus.
1283 m. Ibn Taimija pradėjo mokyti hanbalitų medresėje ir Omejadų mečetėje Damaske. Sakoma, kad jis taip buvo pasinėręs į įvairias studijas ir fatvų skelbimą, kad jam niekas kitas gyvenime, įskaitant vedybas, neberūpėjo. Jis turėjo daug pasekėjų, Ibn Batuta liudijo apie jį susirinkusius daug mokinių Omejadų mečetėje. 1293 m. Ibn Taimija ginčijo nuosprendį krikščioniui, kaltintam įžeidus pranašą (Mahometą). 1298 m. kaltintas antropomorfinių savybių priskirimu Dievui. 1299−1303 m. mongolams užėmus Damaską jis dalyvavo pasipriešinime. Po to pasisakė prieš metafizinį sufizmą, Ibn al Arabijaus pasekėjus. 1306 m. jis buvo iškviestas pasiaiškinti dėl savo pažiūrų prieš valdytojo tarybą ir nusiųstas į Kairą, kur apkaltinus antropomorfinių savybių priskyrimu Dievui praleido įkalintas 18 mėnesių. Po to 1308 m. praleido kelis mėnesius kadžių kalėjime, kai paskelbė šventųjų garbinimą prieštaraujant šariatui. 1309 m. jis kurį laiką gyveno namų arešte Aleksandrijoje. 1313 m. su sultono armija iš Kairo jis grįžo į Damaską, kuriam buvo kilusi mongolų užpuolimo grėsmė. 1320−1321 m. jis nurodymu iš Kairo buvo įkalintas keletą mėnesių Damasko citadelėje dėl pritarimo apriboti lengvumą vyrams išsiskirti su žmonomis. Kitu nurodymu 1326 m. jis įkalintas dar kartą dėl šventųjų kulto pasmerkimo, nors tai jam buvo griežtai uždrausta. Iš jo kalėjime buvo atimtos rašymo priemonės ir knygos. Ibn Taimija mirė kalėjime 1328 m. rugsėjo 26 d. Palaidotas Damaske, kur jo kapas yra išlikęs ir gausiai lankomas pasekėjų.
Šaltiniai