Daugelis žmonių kultūrų laidojo mirusios gyvūnus. Senovės Egiptekatės buvo laikomos šventomis, mumifikuojamos ir laidojamos. Didžiausios senovės pasaulyje šunų kapinės buvo atrastos Aškelono nacionaliniame parke Aškelone, Izraelyje.[1]
Londono Haid Parke, vartų sargo sode, 1881–1903 m. buvo neformalios gyvūnų kapinės.[2] Nuo pirmojo gyvūno, vardu Cherry, palaidojimo iki oficialaus kapinių uždarymo 1903 m., kapinėse palaidota 300 gyvūnų. Kapai turėjo miniatiūrinius antkapius.[3]1967 m. kapinėse palaidotas paskutinis gyvūnas – šuo Princas, Karališkųjų jūrų pėstininkų talismanas.[4] Pirmuoju zoologiniu nekropoliu yra laikomos Cimetière des Chiens kapinės, veikiančios nuo 1899 m. Asnières-sur-Seine, Paryžiuje.[5] Didžiausios ir seniausios JAV gyvūnų kapinės yra Hartsdeile, Niujorko valstijoje. Jų pradžia laikomi 1896 m., kuomet Manheteno veterinaras pasiūlė dėl gyvūnėlio mirties besigraužiančiai šeimininkei palaidoti jos gyvūną jam priklausiusiam obelyne. 2010 m. duomenimis, šiose kapinėse palaidota daugiau nei 70000 gyvūnų.[6]
Laidojimo galimybės
Pegės Gugenhaim kapas šalia ženklo, skirto atminti jos šunims.
Naminiai ir kiti gyvūnai, prie kurių žmonės emociškai prisiriša, dažnai laidojami su tam tikrais ritualais. Dauguma šeimų mirusius gyvūnėlius laidoja savo žemėje, dažniausiai kiemuose. Gyvūnų kapinės siūlo vieną ar kelias laidojimo galimybes: karstus, urnas kremuotiems palaikams. Pelenai taip pat gali būti užkasti ar išbarstyti. Memorialinės kremacijos metu kartu kremuojami keli gyvūnai, o jų pelenai išbarstomi kapinėse. Dažniausiai gyvūnų kapinės turi koplyčias, kuriose gali būti laikomos nedenominacinės krikščioniškos arba su religijomis nesiejamos ceremonijos.
2010 m. sausį Vakarų Lindsėjaus rajono taryba davė leidimą Stentone prie Lengvorto įkurti vadinamas „žaliąsias kapines“, kuriose gyvūnai galėtų būti laidojami šalia žmonių. Tai pirma tokia vieta Anglijoje.[7] JAV meno kolekcionierė Pegė Gugenhaim yra palaidota šalia savo šunų kapo prie savo namų, Palazzo Venier dei Leoni (dabar – Pegės Gugenhaim Kolekcija, meno muziejus Venecijoje, prie Didžiojo kanalo).
Pirmosios Lietuvoje oficialios gyvūnų kapinės įkurtos Vilniuje, tarp Gariūnų ir Liudvinavo. Šios kapinės įrengtos 2011 m. Vilniaus miesto savivaldybės skirtame 45 arų žemės plote. Kapinių taisyklės numato individualias arba grupines gyvūnų kapavietes, leidžia statyti paminklus, neviršijančius 60 cm aukščio, kapus tverti tvorelėmis.[8] Per pirmus dvejus metus kapinėse palaidota apie 100 naminių gyvūnų, daugiausia šunų. Vilniuje, Karoliniškėse, miške prie televizijos bokšto yra nelegalios naminių gyvūnų kapinės. Pagal seniausią datuotą antkapį (1970 m.) galima spręsti, kad gyvūnai šioje vietoje laidojami nuo pat Karoliniškių mikrorajono įkūrimo.[9][10]
