1518–1519 m. danų kalintas kaip įkaitas. Pabėgo į Liubeką. Po 1520 m. vadinamosios Stokholmo kruvinosios pirties, per kurią buvo išžudyta daug švedų didikų, tarp jų ir Gustavo tėvas, Dalarnoje1521 m. surengė sukilimą prieš Danijos valdžią. Liubeko remiamas pasiekė pergalę, 1523 m. paskelbtas Švedijos karaliumi. Tuo buvo galutinai nutraukta Kalmaro unija.
1527 m. perėmė dalį Bažnyčios turtų ir pajamų, 1536 m. Örebrosinodas įvedė liuteronybę. 1540 galutinai nutraukė ryšius su Vatikanu, buvo paskelbtas Švedijos bažnyčios vadovu. Sukūrė centrinę administraciją, valstybės iždą, stiprią kariuomenę. Slopino 1527–1528 m., 1542–1543 m. ir kt. sukilimus.
1544 m. privertė parlamentą paskelbti Švedijos sostą Vazų paveldimu, o evangelikų liuteronų tikėjimą – valstybine religija. Ypač prižiūrėjo karaliaus kanceliarijos ir iždo valdininkų darbą. Kaip didžiausias šalies žemvaldys stengėsi sukultūrinti naujas žemes, plėtė valstybinių dvarų tinklą. Vykdė taikią užsienio politiką, tik 1555–1557 m. kariavo su Maskva.[1]
Literatūra
Roberts, Michael: The Early Vasas: A History of Sweden 1523–1611 (1968)
Åberg, Alf: Gustav Vasa 500 år / The official anniversary book (1996)
Lars-Olof Larsson: Gustav Vasa – Landsfader eller tyrann? (2003)
Šaltiniai
↑Gustavas I Vaza. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 296 psl.