Žiemojančios apsistoja prie neužšalančių upių žiočių, dideliuose ežeruose ar upėse, kurios žiemos metu bent dalinai būna neužšalusios. Kartais ganosi apdirbamuose laukuose.
Išvaizda ir matmenys
Suaugusios gulbės trimitininkės turi visiškai baltą plunksninį apdarą, bet snapas ir kojos yra juodi. Nesubrendę paukščiai pilkai rudi.
Tai stambiausia Šiaurės Amerikos žemyne vietinių paukščių rūšis, antra pagal stambumą gulbių genties rūšis, penkta pagal stambumą skraidanti paukščių rūšis, penkiolikta pagal dydį pasaulyje paukščių rūšis. Patinai yra stambesni už pateles.
Vidutinis patinų kūno svoris: 11,6 kg (10,9–12,7 kg).
Gulbės trimitininkės savo išvaizda labai panašios į kanadines mažasias gulbes (Cygnus columbianus columbianus), tačiau pastarosios žymiai mažesnės, jų kaklas dvigubai trumpesnis už gulbės trimitininkės patino kaklą, taip pat mažosios kanadinės gulbės snapo šone, tarp akies ir šnervės yra nedidelė, ryški geltona dėmelė.
Gulbės trimitininkės pagal kūno stambumą beveik tapačios gulbėms nebylėms (Cygnus olor). Bet atskirti jas galima pagal gulbės nebylės oranžinį ar rausvai oranžinį snapą, virš kurio yra gerai išsiskiriantis, tik nebylėms būdingas juodas gumbas. Skirtingai nei gulbės nebylės, gulbės trimitininnkės kaklą laiko ištiestą.
Gyvenimo būdas, amžius
Dalis jų populiacijos gyvena sėsliai, kita dalis yra migrantai. Poras sudaro būdamos 5–7 metų amžiaus, ir kaip visos gulbės, dažniausiai poruojasi visam gyvenimui, nors dalis individų poruojasi daugiau nei vieną kartą. Kai kurie patinai praradę savo patelę, vėliau jau nesiporuoja. Lizdui vietą pasirenka mažiau nei 180 metrų atstumu nuo vandens telkinio pakrantės. Lizdą krauna abu poros nariai iš vandens augalijos, viksvų, apie 14–35 dienas. Taip pat lizdą susisuka ant ondatrų arba kanadinių bebrų slėptuvių, bebrų užtvankų, ant plaukiojančios augalijos ir kitų mažų salelių, arba žmonių padarytų dirbtinių platformų. Šių gulbių pora lizdą naudoja dažniausiai daugelį metų. Lizdas gali siekti iki 3,3 metro skersmens ir iki 0,91 m aukščio, o pačio lizdo dubens skersmuo 25,4–40,6 cm, su 10–20 cm gylio duobe, kuri paprastai išklota su keletu plunksnų. Jame vidutiniškai deda 4–6 kiaušinius, nors jų gali būti nuo 3 iki 12. Kiaušiniai dideli, tikriausiai didžiausi tarp visų skraidančių paukščių rūšių, jų skersmuo 73 mm, ilgis 113,5 mm, svoris apie 320 g. Kiaušinius dažniausiai peri patelė 32–37, bet jauniklius augina abu tėvai. Po išsiritimo, dar nepraėjus parai, jaunikliai sugeba plaukti, o po 90–122 dienų, jaunikliai jau geba ir skraidyti.
Yra žinoma patelė, laisvėje išgyvenusi 26 metus ir 2 mėnesius, o kitas individas nelaisvėje yra išgyvenęs 33 metus.
Populiacijos istorija
1600–1800 m. gulbės trimitininkės buvo intensyviai medžiojamos pramogaujant, mėsai, dėl plunksnų ir odos, tad buvo beveik išnaikintos. Hadsono įlankos kompanija per metus jų sugaudydavo tūkstančius, o per 1853–1877 m. laikotarpį buvo nužudyta 17 671 gulbių trimitininkių. Edward Preble 1908 m. rašė apie sumedžiojamų gulbių mažėjimą; anot jo, 1854 m. šių paukščių buvo sumedžiota 1 312 individų, o 1877 m. tik 122.
Siekiant jas išsaugoti, po 1918 m. jų medžioklė buvo uždrausta, o 1929 m. buvo išskirta jų apsaugai teritorija. 1935 m. buvo belikę 69 žinomi individai, kurie žiemojo apie Jeloustono nacionalinį parką.[2]
1950 m. buvo atrasta keleto tūkstančių gulbių trimitininkių populiacija, vasarą gyvenanti pietinėje Aliaskoje.
Per 2000–2005 m. laikotarpį gulbių trimituotojų patrigubėjo, nuo 11 156 iki 34 803 individų. 2015 m. jų populiaciją jau sudarė 63 016 individų.[3]
↑archive.org / The 2015 North American Trumpeter Swan Survey; U.S. Fish & Wildlife Service (Compiled by Deborah J. Groves U.S. Fish and Wildlife Service Division of Migratory Bird Management Juneau, Alaska March 2017)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
