Girokasteris – miestas pietinėje Albanijoje; apygardos ir apskrities centras. Dauguma gyventojų albanai, daugiausia musulmonai. Mieste ir jo apylinkėse taip pat gyvena arumunų, čigonų, mieste egzistuoja nemaža graikų bendruomenė, dėka kurios, miestas yra vienas iš svarbiausių graikų etninės mažumos kultūrinės veiklos centrų Albanijoje.
Miestas yra vienas vaizdingiausių šalies miestų, vaizdingai išsidėstęs kalnuotoje vietovėje, apie 300 m virš jūros lygio, dešiniajame Drinio upės krante, Gjerio kalno papėdėje. Miestas yra įsikūręs apie 215 km į pietus nuo sostinės Tiranos ir 36 km į šiaurę nuo kaimyninės Graikijos sienos. Per miestą eina vienas svarbiausių kelių jungiančių šias dvi valstybes.
Girokasteris – didelis šalies maisto, tekstilės ir odos pramonės centras. Apylinkėse išvystytas žemės ūkis, vaismedžių ir techninių augalų auginimas, gyvulininkystė.
Istorija
Girokasterio tvirtovė
Antika
Girokasteris ir jo apylinkės yra vienos seniausiai apgyvendintų Albanijos vietų, pirmųjų gyventojų gyvenvietės liekanos siekia akmens amžiaus laikotarpį. Šioje vietovėje taip pat gausiai randama ir kitų priešistorės – žalvario ir geležies amžiaus – gyvenviečių liekanų. Antikiniais laikais čia apsigyveno ilyrų gentys, vėliau atsikėlė dabartinių graikų protėvių gentys. Nuo pat ankstyvosios antikos laikų vietovė buvo smarkiai veikiama graikų kultūros, dauguma gyventojų buvo asimiliuoti graikų. Girokasteris su apylinkėmis ilgą laiką priklausė senovės antikinėms valstybėms: Makedonijai, Romos imperijai, Bizantijai.
Viduramžiai
Nuo VI a. pabaigos į Balkanų regioną ėmus skverbtis slavams, palaipsniui ši vietovė buvo apgyvendinta slavų genčių – dabartinių makedonų ir bulgarų protėvių, tačiau nepasisant to, dauguma slavakalbių persikelėlių buvo asimiliuoti vietos graikų. Miestas išliko daugiatautis, kuriame glaudžiai sugyveno graikai, slavai ir tuomet pakankamai gausi rumunams artima arumunų tauta.
Miestas buvo įkurtas Bizantijos imperijos laikais, XII a. antroje pusėje, netoli jau seniau ant kalvos esančios IV a. Bizantijos laikų tvirtovės. Bizantijos valdymo laikais miestas tapo vienu svarbiausių prekybos, amatų ir stačiatikių bažnyčios veiklos centrų Bizantijos valdomame Balkanų regione. Bizantijos imperijos laikais miestas buvo vadinamas Argirupoliu (gr.Αργυρόπολις 'sidabrinis miestas, pilis'). Ankstyvaisiais viduramžiais miestas taip pat kurį laiką priklausė Bulgarijos karalystei.
1811 m. mieste įsitvirtino vienas garsiausių albanų kovotojų prieš turkų jungą – Ali Paša Tepelenietis, kuriam valdant miestas, kartu su pietų Albanija ir šiaurės vakarų Graikija, buvo faktiškai nepriklausomas nuo osmanų valdžios. Nuo XIX a. miestas tapo vienu svarbiausiu albanų tautinio judėjimo centrų, kuriame 1880 m. Prizreno lyga paskelbė rezoliuciją, reikalaujančią suteikti Albanijai autonomijos statusą Osmanų imperijos sudėtyje.
Iki 1912 m. miestas buvo Janinos vilajeto, Girokasterio sandžako centras. Albanijai paskelbus nepriklausomybę miestas atiteko pastarajai valstybei. Tačiau dėl gausios graikų bendruomenės, kultūrinio ir istorinio sąlyčio su Graikija miesto priklausomybė buvo ilgai ginčijama Graikijos, idant šį miestą ir jo apylinkes prisijungti prie savo teritorijos. Galiausiai, 1914 m. Kerkyros sutartimi buvo nuspręsta šį miestą palikti Albanijos valdžioje, suteikiant pietų Albanijai (Šiaurės Epyrui) autonomiją, kuri ilgainiui taip ir nebuvo suteikta.
Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, 1939 m. miestą užėmė Italijos kariuomenės. Prasidėjus II pasauliniam karui, 1940 m. Italijos-Graikijos karo metu miestas buvo užimtas Graikijos kariuomenės, kurią 1941 m. su Vokietijos kariuomenės pagalba išstūmė ir miestą okupavo Italija. 1943 m. miestas buvo okupuotas hitlerinės Vokietijos, kol galiausiai 1944 m. buvo išvaduotas Albanijos komunistų vadovaujamų partizanų.
Dėl po karo pradėtos industrializacijos miesto reikšmė dar labiau išaugo, miestas tapo pramoniniu, socialiniu ir kultūriniu pietų Albanijos centru. Tačiau skirtingai nei daugumoje kitų didesnių Albanijos miestų, mieste buvo vystoma lengvoji ir maisto pramonė. To priežastis buvo Albanijoskomunistų partijos išleistas nutarimas, miestui suteikiantis miesto-muziejaus statusą.
Komunizmo laikais Girokasteris tapo komunizmo propagandos ir ilgamečio Albanijos vadovo – Envero Hodžos (gimusio šiame mieste 1908 m.) – asmenybės kulto centras. Komunismo laikais mieste veikė vienas iš labiausiai šalyje liūdnai pagarsėjusių kalėjimų, kuriame daugiausia buvo kalinami režimo priešininkai, disidentai.
Žlugus komunistiniam režimui ir nustojus veikti planinei ekonomikai, Girokasteris kaip ir kiti Albanijos miestai smarkiai nukentėjo nuo XX a. 10-ojo dešimtmečio pradžios ekonominės krizės. 1997 m. žlugus Albanijos ekonomikai ir šaliai įklimpus į politinę, ekonominę ir socialinę krizę, mieste vyko patys smarkiausi neramumai šalyje, vyko smarkūs susirėmimai su policija ir kariuomene. Kurį laiką minėtu laikotarpiu mieste buvo įsigalėjusi anarchija.
Architektūra ir archeologija
Senamiesčio fragmentas
Girokasteris – vienas gražiausių ir turtingiausią architektūrą išlaikiusių Albanijos miestų. Miesto centre yra didelis Osmanų imperijos laikų senamiestis su jame vyraujančiais XVI–XIX amžių 2-3 aukštų akmeniniais namais (apie 200 jų yra paskelbti kultūros paminklais), turkų laikų mečetėmis, XVII a. pirtimis, užeigomis, dviem XVIII a. bažnyčiomis, rytietišku turgumi, XIII a. įtvirtinimais, perstatytais 1812 m.
Komunistinės diktatūros laikais pastatyta pagal tipinius projektus suprojektuotų daugiabučių gyvenamųjų ir administracinių pastatų. Dabartiniais laikais pagerėjus ekonominei būklei pastatyta naujų šiuolaikinių pastatų, mečečių.
Girokasteris dėl savo grožio ir architektūrinio bei urbanistinio paveldo 2005 m. yra įrašytas į UNESCO saugomų pasaulio paveldo sąrašą. Albanijos valdžios sprendimu jam suteiktas miesto-muziejaus statusas.
