Džotas di Bondonė (Giotto di Bondone, apie 1267–1337 m. sausio 8 d.) – italų viduramžių tapytojas ir architektas.[1] Reikšmingiausia asmenybė Vakarų mene pereinant nuo stilizuotų viduramžių dailės formų į renesanso natūralizmą.[2][3] Dėl savo vietos dailės istorijoje Džotas vadinamas „Europos tapybos tėvu“.[4] Geriausiai išsilaikiusiu ir reikšmingiausiu jo kūriniu įvardijamas Arenos koplyčiosfreskų ciklas Padujoje (1302−1306 m.).
Biografija
Džotas, Bondonės sūnus, gimė apie 1267 m. Pasak Dž. Vazario, Džotas buvo kilęs iš Kolė di Vespinjano vietovės prie Florencijos. Kai dailininkas Čimabujė keliavo iš Florencijos, jis pakeliui pamatė piemenį Džotą, kuris plokščio akmens paviršiuje su kitu akmeniu piešė avį. Sužavėtas berniuko talento, kurį jis galėjo išlavinti tik iš pačios gamtos, Čimabujė sutarė su berniuko tėvu, kad jis taptų jo mokiniu. Iš tikro nėra jokių žinių, kad Džotas kada nors būtų buvęs piemeniu, nors tikėtina, kad jo tėvas galėjo būti laisvasis valstietis. Nieko nežinoma apie Džoto gyvenimą iki jam sukako apie 30 metų. Iš tikro nėra tikra, ar Džotas buvo jo tikrasis vardas, o ne Badžo ar Anjolo vardų forma. Gimimo 1267 m. data atsekama iš 1337 m. mirties paminėjimo, kuriame Džotas minimas miręs 70 metų amžiaus, tačiau šis amžius galėjo būti paminėtas tik apibendrintai. Jaunystėje Džotas tikriausiai buvo Čimabujės mokiniu ir tikriausiai dirbo kartu su juo ties kai kuriais Čimabujės užsakymais. Jaunystėje Džotas tikriausiai buvo keliavęs į Romą ir susipažinęs su to meto atsinaujinusia Romos dailės mokykla, kurią tikriausiai inspiravo pirmasis pranciškonų popiežiusMikalojus IV (1288−1292 m.). Romos tapytojai ir mozaikininkai Pjetras Kavalinis, Jakopas Turitis, Filipas Rusutis savo kūriniuose bandė atkurti senovės Romos architektūrai būdingą monumentalumą. Romoje dirbo florentietis Arnolfas di Kambijus.[5]
Apie 1285 m. Čimabujė buvo paskirtas vadovauti Šv. Pranciškaus Asyžiečio aukštutinės bazilikos dekoracijoms Asyžiuje.[6] Nėra aišku, kaip Džotas atvyko į Asyžių − ar būdamas Čimabujės mokiniu, ar su grupe dailininkų iš Romos. Kai kuriose bazilikos freskose atpažįstama Džoto ranka, jis tikriausiai jas tapė kartu su kitais dailininkais, tačiau kai kurios freskos, baigtos apie 1290-ųjų pabaigoje, yra tikriausiai vien Džoto kūriniai („Šv. Pranciškus atsisako žemiškųjų gėrybių“, „Čelano riterio mirtis“, „Asyžiaus liaudis pagarbina Šv. Pranciškų“). Šiose freskose žymus naujoviškas dailės stilius, kai vaizduojama aiški ir atpažįstama architektūrinė aplinka, susieta su scenos veiksmu, Šv. Pranciškaus figūra yra natūrali, jaučiamas jos kūniškumas. Yra didelių menotyrininkų abejonių dėl darbų bazilikoje Džoto autorystės, bandoma freskas priskirti kitam, nežinomam autoriui. Šio priskyrimo kritikai teigia, kad vargiai įmanoma, kad tokio aukšto meistriškumo autoriaus vardas būtų buvęs užmirštas. Taip pat iškyla daug klausimų dėl freskų sukūrimo datavimo, stilistinių neatitikimų.[7] Džotas darbus Asyžiuje baigė 1300 m. ir grįžo į Romą, kurioje dokumentuoti keli neišlikę darbai, iš kurių menkas freskos fragmentas išliko Laterano Šv. Jono katedroje. Po to Džotas grįžo į Florenciją, dirbo Badia bažnyčioje, iš kurios išlikęs poliptikas dabar yra Uficių galerijoje. Svarbiausias šio laikotarpio darbas − tapytas krucifiksasSanta Maria Novella bažnyčios zakristijoje, kuriame Džotas atmetė stilizuotą bizantinį stilių ir pavaizdavo Kristaus figūrą labiau anatomiškai tiksliu stiliumi.[8]
Apie 1304−1306 m. Džotas kūrė freskas Arenos koplyčiojePadujoje, kurias užsakė rėmėjas Enriko Skrovenji, norėdamas išpirkti tėvo, lupikautojo, nuodėmes. Šiose freskose, atliktose palyginus per gana trumpą laiką, iškilo Džoto brandusis stilius, pasireiškęs tolydžiu meistriškumu, stilistine vienove ir vaizduojamų žmonių figūrų prakilnumo svarbiausia vieta scenose. Arenos koplyčiai Džotas nutapė krucifiksą (kitu manymu, jis tapytas apie 1317 m., dabar Padujos valstybiniame muziejuje). Po darbų Padujoje Džotas keliavo į Riminį, kuriame sukūrė krucifiksą Tempio Malatestiano šventykloje ir 1310 m. tikriausiai buvo Romoje, kur sukūrė dizainą didžiulei mozaikai „Navicella“ Šv. Petro bazilikoje (senojoje). Šis darbas yra beveik sunaikintas, išlikęs menkais fragmentais ir restauraciniais plotais. Tuo metu Džotas buvo garsiu ir pasiturinčiu dailininku, sukūrė didelių matmenų (3,25 × 2,04 m) „Maestą“ Ognissanti bažnyčiai Florencijoje („Visų Šventųjų Madona“, Uficių galerijoje) ir „Mergelės Marijos palaidojimą“ (Berlyno paveikslų galerijoje). Jo kūrybos laikotarpis nuo Arenos koplyčios freskų iki apie 1320 m. vadinamas „klasikiniu“.
Nuo 1320 m. Džotas daugiausiai dirbo Florencijoje. Daugelis paminėtų šio laikotarpio jo darbų dingo ar buvo išsklaidyti po muziejus. Šv. Kryžiaus bazilikoje Džotas dekoravo bent 4 koplyčias Florencijos įtakingoms giminėms.[9] Dviejų iš jų, Perucių ir Bardžių, koplyčių dekoras išliko, Barončeli koplyčioje išliko Džoto kurtas poliptikas. Tuo metu Džotas tikriausiai turėjo įsteigęs dirbtuves, daug darbo užsakymuose atliko jo mokiniai. 1327 m. Džotas, kartu su Tadeju Gadžiu ir Bernardu Dadžiu, įstojo į Florencijos gydytojų ir vaistininkų gildiją. Apie 1329 m. Džotas keliavo į Neapolį, kur Robertas Anžu buvo užsakęs jam kūrinių (neišlikę). Apie 1330 m. dailininkas buvo Bolonijoje, kur sukūrė altorinį paveikslą (Bolonijos pinakotekoje), daugiausiai atliktą mokinių.[10] Romoje Džotas sukūrė iš dviejų pusių nutapytą „Stefaneskio altorių“ Šv. Petro bazilikai (Vatikano pinakotekoje). 1334 m. dailininkas Florencijoje buvo paskirtas vadovauti Santa Maria del Fiore katedros statyboms. Pabuvojo Milane, tačiau jokie darbai iš šios kelionės nežinomi. Grįžęs į Florenciją Džotas prižiūrėjo katedros kampanilės statybas. Jis mirė 1337 m. sausio 8 d. ir buvo palaidotas Santa Maria del Fiore katedroje su didelėmis iškilmėmis.[11] Nei vienas Džoto portretas neišliko. Žinoma, kad jis buvo mažo ūgio ir esą bjaurus. Negražiais buvo ir jo vaikai. Esą Dantė, aplankęs Džotą, paklausė dailininko, kaip jam, tokių puikių paveikslų autoriui, išėjo tokie negražūs vaikai. Į tai Džotas atsakė, kad vaikus jis kūrė naktį.
Kai kurie menotyrininkai Džoto kūrybą priskiria vėlyvajai gotikai, nes jo darbų stiprus religinis turinys dar artimas viduramžiams. Tačiau jis neabejotinai buvo naujos eros pradininkas, novatorius, kuris savo tapyboje panaudojo visai naujas, gotikai nežinomas išraiškos priemones. Gotikos dailininkai daugiausia plėtojo monumentalųjį žanrą – vitražą, be to, miniatiūrą. Jie nesistengė perteikti erdvės, jų tapyba buvo plokščia. Pasak Čenino Čeninio (apie 1400 m.), Džotas pakeitė meną „iš graikų į lotynų“.[12] Džoto dailės inovatyvumas buvo aiškiai suprantamas amžininkų, jis sulaukė aukščiausio pripažinimo iš viduramžių menininkų: Dantė 1316 m. „Dieviškosios komedijos“ „Skaistyklos“ dalyje pavadino jį garsiausiu laikmečio tapytoju, Džovanis Bokačas „Dekamerone“ (apie 1350 m.) priskyrė jam tikrojo ir intelektualaus meno, kuris buvo nuvertintas šimtmečiais, atgaivinimą.[13]
Džoto mokytojo, puikaus dailininko Čimabujės (Cimabue) nuostabių spalvų freskos labiau priminė Bizantijos meną. Tuo tarpu Džoto tapyboje ryškėjo naujas vaizdavimas. Jis pradėjo naudoti šviesotamsą: šešėliu atitolindamas, o šviesa priartindamas daiktus ir išgaudamas gilumą. Šviesos ir šešėlių žaismas jam padėjo išgauti ir daikto ar figūros apimtį, paveikslas tapo nebeplokščias. Džotas atrado perspektyvos dėsnius: daiktus, esančius pirmame plane, vaizdavo didesnius, o toliau esančius – mažesnius, t. y. naudojo dvimatę perspektyvą. Tačiau tai ne vieninteliai Džoto nuopelnai – perspektyva ir šviesotamsa tebuvo priemonės geriau išreikšti savo idėjas. Anksčiau už Džotą dailininkai vaizdavo figūras sustingusias, statiškas, išrikiuotas viena šalia kitos, bet neturinčias tarpusavio ryšio. Savo paveiksluose genialusis tapytojas susiejo figūras vieną su kita, sujungė jas bendru veiksmu, vykstančią dramą sustiprindamas jausmine išraiška.
Džoto tapyba pasižymėjo anksčiau nežinota plačia jausmų skale, kuri varijavo nuo tylios lyrikos iki aistringo dramatizmo. Nors Džoto darbų tematika, kaip ir jo pirmtakų, buvo religinė, tačiau jo vaizduojami šventieji yra paprasti žmonės. Žmogus Džoto kūryboje visuomet yra centrinė figūra, o peizažas visada antraeilis, sustiprinantis vykstančią dramą. Džotas buvo pirmasis iš tapytojų 1334 m. paskirtas Florencijos katedros dirbtuvių vadovu. Pagal jo projektą pastatyta Florencijos Santa Maria del Fiore katedros varpinė – kampanilė.
1304–1306 nutapytos PadujosArenos koplyčios freskos Mergelės Marijos ir Jėzaus gyvenimo tema. Žymiausios iš jų – „Joakimo ir piemenų susitikimas“, „Kristaus apraudojimas“, „Judo pabučiavimas“.
