Džordžas Noelis Gordonas Baironas (angl.George Noel Gordon Byron, 1788 m. sausio 22 d. – 1824 m. balandžio 19 d.) – XIX a. pradžios anglų poetas, vienas iš žymiausių romantizmo ir vienas iš ryškiausių „pasaulio sielvarto“ poezijos atstovų.[1]
Pagrindiniai jo kūrybos motyvai – nusivylimas gyvenimu ir maištas prieš pasaulyje esančią tvarką, prieš pasigailėtiną tikrovę.
Biografija
Džordžas Noelis Gordonas Baironas gimė Londone1788 m. sausio 22 d. senoje nusigyvenusioje aristokratų šeimoje. Tėvas mirė 1791 m., palikęs trejų metų sūnui daugybę skolų. Būsimasis poetas kartu su motina apsigyveno Škotijoje, motinos gimtinėje. Vaikystės metus temdė nuolatiniai motinos skundai dėl jų „neturto“, dėl tėvo negarbingo elgesio. Kentėjo būsimasis rašytojas ir dėl savo paties fizinio trūkumo – įgimto luošumo. Tačiau tai nesutrukdė jam vėliau tapti geru plaukiku, boksininku ir raiteliu.
Nuo pat mažų dienų Baironas daug skaitė, ypač jį traukė istoriniai veikalai ir kelionių aprašymai. Jis susipažino su antikine literatūra, Šekspyro, Miltono kūryba, vėliau labai pamėgo italų poetus – Dantę, Ludoviką Ariostą, Torkvatą Tasą, studijavo anglų ir prancūzų filosofų veikalus. Noriai keliavo po Škotijos kaimus ir kalnus, pamėgo Škotijos gamtą, paprastus žmones, jų papročius.
Bairono kūrybos kelias prasidėjo 1807 m., kai buvo išleistas poezijos rinkinys „Laisvos valandos“. Pirmąjį Bairono poezijos rinkinį kritikai sutiko nepalankiai. Anoniminis autorius žurnale „Edinburgo apžvalga“ piktai kritikavo jo eilėraščius. Jam poetas atsakė satyrine poema „Anglų bardai“ (1809 m.), pašiepusia literatūrinius priešus ir kritiškai vertinančia to meto anglų literatūrą.
Jaunystėje Baironas svajojo apie aktyvią visuomeninę veiklą, kurią vertino ne mažiau už literatūrinį darbą. Žavėjosi Servantesu ir Dante. Įsitraukė į politinę veiklą. 1812 m. Lordų Rūmuose pasakė kelias kalbas, kuriose gynė darbininkus, persekiojamus airių katalikus, smerkė Anglijos kolonijinę politiką. Tuo dar labiau nuteikė prieš save reakcinę Anglijos visuomenės dalį. Pamatęs, kad vien kalbomis nieko gero nepasieks, nutarė pasitraukti iš Parlamento.
1816 m. Baironas visam laikui išvyko iš Anglijos. Iš pradžių apsistojo Šveicarijoje, o vėliau gyveno Italijoje, aktyviai dalyvaudamas nacionalinio išsivadavimo sąjūdyje. Gyvenimas Italijoje, bendravimas su italų kovotojais karbonarais dar labiau subrandino rašytojo politines pozicijas. Karbonarų pralaimėjimas paskatino gilintis į visuomenės būties dėsningumus. Rašytojas pradėjo vis labiau suvokti, kad istorijos raida – ne kažkoks paslaptingų jėgų procesas, o realūs žmonių visuomenės santykiai.
1823 m. Baironas įstojo į graikų kariuomenę ir, 1824 m. atvykęs į Graikiją, padėjo organizuoti žygį prieš pavergėjus. Tačiau mūšio poetas nebesulaukė. Susirgęs karštlige 1824 m. balandžio 19 d. poetas mirė. Graikijoje buvo paskelbtas nacionalinis gedulas, o Bairono palaikai iškilmingai palydėti į tėvynę.
Šaltiniai
↑Dovydas Judelevičius. Byron George (Džordžas Baironas), tikr. vardai George Noel Gordon. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 262-263 psl.
