Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Anglų literatūra siaurąja prasme vadinama Anglijoje anglų kalba ir jos pirmtakėmis – senąja ir viduriniaja anglų kalba kurta ir kuriama literatūra. Taip ji atskiriama nuo škotų literatūros (anglų, škotų ir gėlų kalba), airių literatūros (anglų, airių kalba) ir amerikiečių literatūros.

Plačiaja prasme anglų literatūrai priskiriami ir kitų šalių literatūra anglų kalba – airių, škotų, valų, amerikiečių, kanadiečių, australų.

Anglų literatūros periodizacija remiasi visai Europai būdingomis epochomis (pvz., Renesansas) bei Anglijos valdovų valdymo periodais.

Senosios anglų literatūros fazė tęsiasi iki XI a. normanų užkariavimo. Žinomiausiais to laikotarpio anglų literatūros paminklas yra Beovulfas (Beowulf) – epinis germanų pasakojimas.

Lyrika: The Dream of the Rood.

• Lyrika: Brut
• Drama: Mystery Plays, Morality Plays (Everyman)
• Epiniai kūriniai: Geoffrey Chaucer (Canterbury Tales), Thomas Malory

Po normanų užkariavimo 1066 m. šalyje atsirado prancūziškai kalbantis aukštasis sluoksnis, o po anglosaksų liaudies kalbos ir prancūzų dvaro ir kilmingųjų kalbos susimaišymo atsirado vidurinė anglų kalba (Anglo-normanų literatūra).

Apie XIV a. vidurį Anglijoje pradėjo formuotis nacionalinė literatūrinė kalba, pagrįsta Londono – valstybinio ir ūkinio šalies gyvenimo centro – dialektu. 1362 m. anglų kalba buvo pirmą kartą pradėta vartoti parlamento debatuose; tuo pačiu metu parlamentas nutarė, kad teismo bylos turi būti nagrinėjamos anglų kalba. Maždaug tuo pačiu metu anglų kalba pasidarė pagrindine mokyklų kalba. Anglų kalba parašyti ir svarbiausi literatūriniai tos epochos kūriniai. Anglų literatūra tuo laikotarpiu buvo dar viduramžiško pobūdžio. Džonas Goveris (John Gower, 1328–1408 m.) savo veikalus, pilnus vienuolynų mokslingumo, alegorizmo ir didaktikos, rašė trim kalbom: prancūzų, lotynų ir anglų.

Vienintelis XIV a. pabaigos anglų poetas, kurio kūrybai neabejotinai turėjo įtakos ankstyvasis italų Renesansas, buvo Petrarkos ir Bokačo amžininkas Geoffrey Chaucer (Džefris Čoseris, 1340–1400 m.). Jo brandžiausio laikotarpio kūriniams būdingi daugelis bruožų, kurie pilnutinai išsivystė tik Šekspyro epochoje: realizmas, pilnutinis ir stiprus tikrovės suvokimas, optimistiška pasaulėžiūra, platus ir humaniškas požiūris į žmogaus gyvenimą ir žmonių santykius. Čoseris ligi pat Šekspyro buvo didžiausias anglų žodžio menininkas. „Kenterberio pasakojimai“ yra visos literatūrinės Čoserio veiklos rezultatas; jis čia pasirodė kaip subrendęs menininkas, subtilus ir gilus tikrojo gyvenimo stebėtojas.

Dramaturgijos vėlesne Šekspyro prasme šiame etape nebuvo, jos vietoje buvo vietinės kilmės Mystery Play (Biblijos epizodų dramatizavimas), Morality Play (alegorinis dorybių ir nuodėmių kovos už žmogaus sielą atvaizdavimas) ir Interlude (dvaro aplinkoje patobulinti Morality Play, įtraukiant humanistinį ir politinį turinį). Be to egzistavo ir folklorinė švenčių tradicija (kaukių eitynės, karnavalai ir kt.).

Anglijos Renesansas chronologiškai sutampa su Tiudorų dinastijos valdymo laikotarpiu – nuo Henriko VII įžengimo į sostą (1485 m.) iki šios dinastijos paskutinės atstovės karalienės Elžbietos mirties (1603 m.). Tiudorams Henrikui VII (1485–1509) ir Henrikui VIII (1509-1547), nepaisant kilmingųjų ir bažnyčios pasipriešinimo, pavyko centralizuoti Anglijos valdymą ir sutelkti jį karaliaus dvare.

Priežastys, dėl kurių Anglijoje ėmė formuotis nauja, humanistinė kultūra, apskritai imant, buvo panašios į tas, dėl kurių Renesansas atsirado ir kitose Vakarų Europos šalyse, bet ši kultūra Anglijoje vystėsi specifinėmis vietos sąlygomis, kurios visą XVI šimtmetį teikė jai ypatingą pobūdį.

XVI a. Philip Sidney išpopuliarino sonetus, o Christopher Marlowe bei William Shakespeare sukūrė dabartinio anglų teatro pagrindus.

Europos žemyno kultūra skverbėsi į Angliją įvairiausiais keliais; kaip niekad anksčiau, gausiai plito verstinė literatūra; lygia greta su antikos klasikais Anglijoje buvo gausiai verčiami italų, prancūzų ir ispanų rašytojų kūriniai; labai paplito mokslinis - filosofinis judėjimas, kuris amžiaus pabaigoje vainikavosi Frensio Bekono (Francis Bacon, 1561–1626 m.) filosofinės sistemos atsiradimu. Bekonas lotynų kalba parašė utopinį romaną „Naujoji Atlantida“ (1623 m.), kuriame jis šlovina mokslą, laikydamas mokslinės technikos pažangą būsimojo laimingo žmonijos gyvenimo pagrindu. Nepaprastai išsivystė taip pat grožinė literatūra. Eidama keliu, kurį pramynė pirmieji italų lyrikų sekėjai Tomas Vajetas (Thomas Wyatt, 1503–1542 m.) ir Henris Hovardas, Sario grafas (Henry Howard Earl of Surrey, 1517–1547 m.), suklestėjo puiki lyrinių poetų plejada; kiti poetai sukūrė epines poemas, savo pobūdžiu artimas Ariosto ir Taso poemoms. Vajetas labiausiai mėgo Petrarkos poeziją ir, jos veikiamas, įvedė į anglų literatūrą soneto formą, kuri ligi tol Anglijoje buvo nežinoma. Vajetas dar sekė italų poetų kūryba, o Seris su ja elgėsi jau laisviau, nukrypdamas nuo griežtos italų soneto formos, bet laikydamasis lyrinės šio žanro esmės, tęsdamas ir tobulindamas šį žanrą anglų poezijoje. Taip pat sparčiai vystėsi anglų romanas: riterių, pastoralinis, avantiūrinis ir realinis - buitinis; pagaliau atsirado turtinga dramaturgija, kurios korifėjus buvo Šekspyras. Anglų Renesansas turėjo du stambius veikėjus – Tomą Morą ir Viljamą Šekspyrą. Pirmasis jų kūrė šios epochos pradžioje, antrasis – jos pabaigoje.

Didžiausias anglų Renesanso poetas yra Edmundas Spenseris (Edmund Spenser, 1552–1599 m.). Jo pirmtakai orientavosi daugiausia į užsienio literatūrą, o jis, remdamasis ta pačia italų poezija, mėgino sukurti grynai anglišką, nacionalinę poeziją.

XVI a. Anglijoje lygia greta su lyrika ir poemomis vystėsi taip pat romanas. Pirmasis Renesanso epochos anglų romanas, plačiai paplitęs, susilaukęs ilgalaikio populiarumo ir daugybės sekimų, buvo Džono Lilio (John Lyly, 1554–1606 m.) romanas „Eufuesas“. Antras anglų romanas, skirtas rafinuotam dvariškių skoniui, buvo pastoralinis Filipo Sidnio (Philip Sidney, 1554–1586 m.) romanas „Arkadija“. Rašydamas šį romaną, autorius ėmė pavyzdžiais du garsius Renesanso epochos pastoralinius romanus – italų poeto Sanadzaro „Arkadiją“ ir ispanų rašytojo Montemajoro „Dianą“.

Moksliškojo - galantiškojo ir pastoralinio romanų tradiciją anglų literatūroje tęsė Tomas Lodžas (Thomas Lodge, 1558–1625 m.) ir Robertas Grinas (Robert Greene, 1558–1592 m.), kurie kartu buvo ir dramaturgai.

Ispanų tipo pikareskiniam romanui artimas taip pat puikus Tomo Nešo (Thomas Nash, 1567–1601 m.) buitinis romanas „Nelaimingas keliautojas, arba Džeko Viltono gyvenimas“, tolimas Defo romano pirmtakas.

Renesanso epochoje Anglijoje ypatingai suklestėjo draminė literatūra, glaudžiai susijusi su tuo metu labai išpopuliarėjusiais teatro vaidinimais ir išaugusiu scenos menu. Nors anglų drama buvo veikiama tiek antikinės, tiek ir klasikinės - humanistinės Europos dramaturgijos, ji vis dėlto iš esmės išsaugojo savo nacionalinį charakterį, augdama tiesiogiai iš viduramžių dramos žanrų – moralitė ir interliudijų. Moralitė buvo ypač patogi naujų, humanistinių idėjų propagavimo forma, ir todėl pradžioje humanistai ypač dažnai jomis naudodavosi, svarstydami įvairias etines, religines ir politines problemas. Pagrindinės šio žanro savybės – alegorizmas ir didaktizmas. Iš moralitė palaipsniui vystėsi nauja, pasaulietinė drama, turinti ir istorinės dramos bruožų. Pavyzdžiu gali būti Džono Beilo (John Bale, 1495–1563 m.) kūriniai. XVI a. pirmojoje pusėje Anglijoje buvo paplitusi dar kita teatro vaidinimų rūšis – interliudijos. Čia šitaip buvo vadinamos ne tik komiško turinio pjesės, įterpiamos tarp religinės dramos dalių, bet ir įvairios kitos komiškos pjesės, kuriose dalyvaudavo keletas veikėjų. Todėl moralitė ir interliudijos vienos nuo kitų mažai kuo skyrėsi. Tokio pobūdžio yra Džono Heivudo (John Heywood, 1495–1565 m.) interliudijos, parašytos XVI a. trečiajame dešimtmetyje.

XVI a. septintajame dešimtmetyje Anglijoje atsirado jau daug įvairaus tipo komedijų. Kai kuriose iš jų buvo sekama antikinėmis, kitose – italų komedijomis, kurios, savo ruožtu, neretai buvo pagrįstos antikos pavyzdžiais. Kartais taip pat pjesių siužetai buvo imami iš ispanų literatūros (pavyzdžiui, „Selestina“ perdirbta į linksmą anglų komediją „Kalistas ir Melibėja“).

Greitai Anglijoje atsirado ir renesansinė tragedija, kuriai pavyzdžiu, kaip ir kitose šalyse, buvo daugiausia Senekos tragedijos. 1561 m. buvo pastatyta pjesė, kuri paprastai laikoma pirmąja anglų tragedija, – Tomo Nortono ir Tomo Sekvilio „Gorbodukas“.

Tomas Kidas (Thomas Kyd, 1558–1594 m.) yra laikomas patetinės, melodramai artimos tragedijos pradininku. Dėl gausių žudynių ir įvairių piktadarysčių šis žanras vadinamas „kruvinuoju“. Jis buvo žinomas daugiausia savo „Ispaniškąja tragedija“. Siužetinėmis situacijomis ir technika Kido pjesės turi daug bendra su Šekspyro „Hamletu“. Šitai juo įdomiau, nes būtent Kidui priskiriama ligi mūsų neišlikusi pjesė apie Hamletą, parašyta pirma Šekspyro.

Vienas svarbiausių ir talentingiausių Šekspyro pirmtakų buvo Kristoferas Marlo (Christopher Marlowe, 1564–1593 m.). Marlo buvo pirmasis rašytojas, dramine forma apdorojęs legendą apie Faustą, neseniai paskelbtą vokiečių tautosakos knygoje. Jo pjesė „Tragiška daktaro Fausto gyvenimo ir mirties istorija“, parašyta apie 1588–1589 m., žymiai pakeitė filosofinę ir moralinę padavimo prasmę, nors siužetu ji labai artima tautosakos knygai.

Apie XVI a. paskutinį dešimtmetį anglų dramaturgija itin suklestėjo. Įžymių dramaturgų plejados – Lilio, Marlo, Kido, Grino, Lodžo, Pilio ir kitų sukurtai anglų dramai būdinga žanrų įvairovė, tobulas technikos meistriškumas, idėjinis turiningumas. Tačiau visus tuos dramaturgus pranoko žymiausias anglų Renesanso rašytojas Šekspyras.

Šekspyras savo kūryboje nepaprastai pagilino visa, ką jis buvo perėmęs iš pirmtakų. Jis ne tik pasiekė didelio meistriškumo, bet ir taip giliai ir apibendrintai išreiškė gyvenamojo meto jausmus, mintis ir problemas, kad jo kūriniai pranoko savo epochą ir liko meniškai ir idėjiškai gyvybingi ligi mūsų dienų. Šekspyro kūryboje yra išreikštos humanistinės idėjos aukščiausia jų forma. Tačiau bet koks tendencingumas jam giliai svetimas. Jis atskleidžia žmonių charakterių esmę, žmonių elgesio priežastis ir pasekmes, leisdamas žiūrovams arba skaitytojams patiems daryti iš to išvadas. Šekspyras plačiai ir visapusiškai vaizduoja gyvenimą.

Šekspyro laikų dramaturgijoje gyvavo kelios viena kitai priešiškos srovės. Tačiau visos jos sudarė griežtą opoziciją puritonams, kurie pirmaisiais Jokūbo I valdymo metais dar stipriau kovojo prieš teatrą. Viena dramaturgų grupė kūrė visuomeninio - politinio turinio tragediją ir realistinę papročių komediją. Šie dramaturgai sekė antikiniais vaizdais arba sėmėsi medžiagos tiesiogiai iš Anglijos miestų buities. Kita dramaturgijos kryptis priešpastatė pramogines, žaismingos intrigos pjeses.

Pirmajai iš nurodytų krypčių priklausė Benas Džonsonas (Ben Jonson, 1573–1637 m.), stambiausias rašytojas iš artimiausių Šekspyro amžininkų, pasireiškęs kaip produktyvus dramaturgas, lyrinis poetas, antikinių autorių vertėjas ir literatūros kritikas. Antros stovyklos tipiškas dramaturgas buvo Džonas Fletčeris (John Fletcher, 1579–1625 m.). Dėl žaismingumo bei puikios sceninės technikos Fletčerio dramaturgija turėjo didelį pasisekimą amžininkų tarpe. Paskutiniuoju anglų teatro gyvavimo laikotarpiu (prieš jo uždarymą revoliucijos metais) Fletčeris buvo mėgstamiausias dramaturgas, didele dalimi išstūmęs iš scenos Šekspyro pjeses. Jis turėjo didelę įtaką ir Restauracijos laikotarpio anglų teatrui.

XVII a. herojiškasis anglų teatro laikotarpis ėmė artėti į pabaigą. Artėjo puritonų revoliucija. Netrukus po pilietinio karo pradžios trimis revoliucinio parlamento aktais (1642, 1647, 1648 m.) teatras Anglijoje buvo uždarytas, o teatrų pastatai sugriauti; pasirodymas scenoje buvo paskelbtas nusikaltimu, o aktorius įsakyta viešai plakti bizūnais ir sodinti į kalėjimą.