Gatvė – miestų, miestelių, kompaktiškesnių kaimo gyvenviečių kelias. Gatvės skirtomos į magistralines (tranzitinės arterijos, jungia miesto rajonus, transporto mazgus), vietines ir pėsčiųjų.

Miesto gatvių sudaromas tinklas gali būti radialinis, linijinis arba stačiakampis.

Lietuvoje gatvės pradėjo formuotis iš vieškelių, ėjusių per giminės bendruomenės gyvenvietę (viešę). Pirmųjų miestų gatvės kūrėsi palei prekybinius kelius, todėl jų planas daugiausia radialinis (Vilnius). Nuo magistralinių gatvių atsišakodavo aklagatviai ir sudarydavo netaisyklingus kvartalus. Susijungdami jie sudarė skersgatvius. Kaune ir Klaipėdoje susiformavo taisyklingas stačiakampis gatvių tinklas. Po valakų reformos susikūrė gatviniai kaimai, kurie įgijo linijinį gatvių planą (Veiveriai, Viduklė). Gatvinių rėžinių kaimų gatvė paprastai tiesi, gatvinių išretėjusių – vingiuota. Padrikajame kaime būna viena ar keletas gatvių, jos netaisyklingos, plačios, ribojamos tvorų. Miesto pakraščių, miestelių gatvės mažai skyrėsi nuo kaimo gatvių.

XIII a. Vilniuje pradėti rengti ąžuoliniai ir pušiniai gatvių grindiniai, XV a. jau buvo akmenimis grįstų gatvių. XVIII a. pab. pradėtas rengti gatvių apšvietimas. Ilgas, plačias, gerai apžvelgiamas gatves pradėta vadinti prospektais. XX a. pradėta gatves asfaltuoti, įrengta lietaus kanalizacija, betoninių plytelių šaligatviai^[1].