France Prešerenas laikomas žymiausiu Slovėnijos poetu. Jo eilėraščio „Tostas“ („Zdravljica“) dalis, parašyto 1844 metais, tapo Slovėnijos respublikosvalstybiniu himnu.
F. Prešerenas gimė valstiečių šeimoje. Po studijų Vienosuniversitetoteisės fakultete, grįžo į Liublianą, kurioje dirbo advokatu. Būtent čia sukurti daugelis jo eilėraščių. Prešerenui kurti eilėraščius padėjo jo draugas Matija Čopas (kuris paskendo, būdamas labai jaunas). F. Prešerenas tapo pirmuoju slovėnų poetu, kuris savo eilėraščių kokybe galėjo konkuruoti su amžininkais Europoje, kurioje tuo metu dominavo romantizmas.
Poeto gyvenimo kelyje buvo daug įvairių sukrėtimų. F. Prešerenas visą gyvenimą be atsako mylėjo turtingą Juliją Primic, jai dedikavo „Sonetų vainiką“ („Sonetni venec“) (1834) bei kitus meilės eilėraščius. Vienas po kito mirė jo draugai, o gyvas poetas taip pat nesulaukė pripažinimo. Paskutiniais gyvenimo metais atsirado vis didesnis potraukis alkoholiui, stiprėjo liga, sukėlusi mirtį.
Biografija
Jaunystė ir išsilavinimas
Prešereno gimtasis namas Vrba na Gorenskoje
France Prešerenas buvo trečias vaikas ir pirmas sūnus Minos ir tėvo Šimen. Jų ūkis buvo garsus ir stiprus, dėlto tėvai galėjo leisti sūnų France, kuris, dar būdamas vaikas, pasirodė turintis išskirtinių gabumų, išsiųsti mokytis. Tam labai pagelbėjo motinos įkalbinėjimai, nes ji buvo itin išsilavinusi, palyginus su kitais kaimo gyventojais, todėl suvokė išsilavinimo reikšmę, taip pat norėjo, kad jos sūnus taptų dvasininku.
1808 metais France Prešerenas pradėjo mokytis pas savo dėdę, parapijos Kopanj pri Grosupljem kunigą, o nuo 1810 metų ėmė lankyti pradinę mokyklą Ribnicoje, kurioje buvo pirmūnas. Nuo 1812 metų mokėsi Liublianoje, o nuo 1813 pradėjo lankyti gimnaziją. Ją baigęs dvejus metus tęsė tuometines filosofijos studijas Liublianoje, kaip tam tikrą pasiruošimą universitetui. Po to iškeliavo į Vieną, kurioje norėjo studijuoti teisę. 1821 metais Vienoje baigė trejų metų filosofijos kursą, kurį turėjo baigti prieš studijas universitete. Kitais metais buvo priimtas į Vienos universiteto teisės fakultetą.
Matija Čopas
Studijų pasirinkimas sukėlė tėvų prieštaravimus, nes motina troško, kad jis taptų dvasininku. Prešerenas atkakliai siekė savo tikslo, nors jo namiškiai ir giminaičiai – dėdės kunigai, kurie jį materialiai rėmė, nenorėjo teikti finansinės paramos. Nepaisydamas to, jis pasiekė savo, nes gavo Knafelio stipendiją. Prešerenui vis dar padėjo dėdė Jozefas, pinigų taip pat užsidirbo, mokytojaudamas Klinkowströmokatalikų jaunimo organizacijoje. Šį darbą Prešerenas turėjo palikti dėl savo laisvamaniškumo, taip pat dėl to, kad auklėtiniui Anastazijui Grün (tikrasis vardas Anton Alexander von Auersperg), kuris vėliau tapo poetu ir politiku – Auerspergi grafui – skolino uždraustas knygas. Gyvendamas Vienoje Prešerenas perskaitė daugelio poetų darbus, sukurtus skirtingose epochose ir taip atrado poetinį pasaulį.
Atostogų metu grįždavo į gimtuosius namus. Lankė dėdes, o 1824 metais Liublianoje įsimylėjo smuklininko Doleneco dukterį Zaliką.
Liubliana, Čopas ir „Kranio bitelė“ („Krajnska čbelica“)
Titulinis almanacho „Kranio bitelė“ puslapis
1828 metais baigė studijas ir vasarą iškeliavo į Moraviją, tačiau po to grįžo į Liublianą, kadangi gavo pirmąjį teisininko asistento darbą pas advokatą Leopoldą Baumgartnerį. Po metų pradėjo dirbti nemokamą valstybės tarnautojo darbą.
Liublianoje F. Prešerenas susidraugavo su profesoriumi ir bibliotekininku Matija Čopu, kilusiu Žirovnicos krašto, kuriam taip pat buvo puikiai pažįstama tuometinė romantizmoliteratūra ir mąstysena. Matija Čopas buvo išsilavinęs, mokėjo 19 kalbų.
1832 metais Prešerenas Klagenfurte išlaikė advokatūros ir teisėjų egzaminą, tačiau be pagyrimo, nes tuo metu prasidėjo pirmoji gyvenime krizė dėl giminaičių spaudimo, kurie norėjo, kad jis vestų vokietę Mariją Johaną Kchlunaitę iš Graco. Vestuvės greitai buvo atšauktos. Dėl šių priežasčių net buvo sukurti „Nelaimės sonetai“ („Sonetje nesreče“).
Prešerenas tapo svarbiausiu poetu literatūrinio leidinio „Kranio bitėlė“ („Krajnska čbelica“) (pirmasis slovėnų poetų almanachas), kurį redagavo Miha Kastelicas. Almanachas buvo išleistas penkis kartus: 1830, 1831, 1832, 1834 ir 1848 metais. Ruošiant spaudai ketvirtą numerį atsirado cenzūros problemų, kurias sukėlė jansenistai su Bartalomėju Kopitaru. Jų ginčas kilo dėl skirtingų nuomonių apie tolimesnę slovėnų literatūros raidą (almanacho atstovai kartu su Prešerenu ir Čopu gynė „aukštojo stiliaus“ literatūrą slovėnų kalba; jansenistai teigė, kad literatūra turi būti grindžiama tautosaka, kaip serbų literatūra (ypač Vuko Karadžičio, kurį labai vertino Kopitaras, pavyzdį). „Abėcėlių karas“ („Abecedna vojna“) (kultūrinė – literatūrinė polemika, kuri prasidėjo ginču dėl trijų sudarytų slovėnų abėcėlių), kuris vyko tuo metu, dar labiau pagilino konfliktą tarp Prešereno ir Kopitaro.
Reikalavimas „atskiras garsas – atskira raidė“ abėcėlėje buvo paskelbtas Kopitaro, tuometinės Bochoričiaus rašybos, sukurtos XVI amžiuje priešininko gramatikoje. Šį principą įgyvendino kalbininkai Francas Serafinas Metelka bei Peteras Danka: kiekvienas paskelbė savo naujojo raidyno variantą: vienas vadinosi metelčica [1], kitas – dančica [2]. Abėcėlės neatitiko slovėnų kalbos ir buvo labai komplikuotos: metelčica buvo sudėtingesnė nei dančica, nes joje buvo per daug sunkiai suprantamų ir nereikalingų raidžių, paimtų iš kirilicos. Metelčica buvo uždrausta įstatymu 1833 metais, o dančica, kurią iš dalies buvo vartojama Štajerskos regione, buvo uždrausta 1838 – 1839 metais.
F. Prešerenas dalyvavo „abėcėlių kare“, rašė ir skelbė eilėraščius. Sukūrė satyrinįsonetą apie košę („Sonetom o kaši“) sąmojingai šaipydamasis iš Kopitaro dėl paminėtų skirtingų literatūros sampratų (pvz., sonetas „Apel in čevljar“ baigiasi žymia fraze: „Lai Koptaras reiškia savo nuomonę tik dėl batų!“
1833balandžio 6 dieną Prešerenas Trnovo bažnyčioje pamatė Juliją Primic, turtingos šeimos iš Liublianos dukterį, ir ją įsimylėjo. Ši meilė padarė stiprią įtaką tolimesniam poeto gyvenimui ir kūrybai.
(1834) metais jis tapo seno draugo Blažo Krobato advokato padėjėju. Daugelį kartų rašė prašymus dėl leidimo dirbti advokatu, tačiau jo prašymą Austrijos imperijos teisingumo administracija visą laiką atmesdavo, nes Prešerenas kėlė politinį nepasitikėjimą dėl savo laisvamaniškumo.
1833 – 1849 F. Prešerenas patyrė daug nelaimių, kurios stipriai paženklino poeto gyvenimą ir kūrybą. Julija taip pat neatsakė į jo meilę ir susižadėjo su turtingo aristokrato sūnumi Šoichenšteliu bei su juo 1839 metais susituokė.
1835 metais mirė Prešereno dėdė Jozefas, kuris visą laiką jį rėmė. Be to, vasarą Savos upėje nuskendo jo draugas Čopas: šis įvykis taip pat jį stipriai paveikė. Dėl Čopo mirties jis priekaištavo sau – jam buvo gaila, kad tą kartą nėjo kartu maudytis, nes jautė, kad būtų galėjęs išgelbėti, nors pats nemokėjo plaukti. F. Prešerenas draugui dedikavo daug kūrinių, vienas iš jų – poema „Krikštas prie Savicos upės“ („Krst pri Savici“).
Apie 1837 metus pradėjo gyventi drauge su Ana Jelovšek, varginga Krobatų šeimos tarnaite, kuri tuo metu dar buvo nepilnametė. Jiems gimė trys vaikai: Terezija, Ernestina ir Jože. Tačiau judviejų santykiai nebuvo gilūs, nes neišsilavinusi Ana nesugebėjo suvokti poetinio Prešereno pasaulėvaizdžio. Tą galima pastebėti iš fakto, kad Prešerenas jai nepaskyrė nei vieno eilėraščio apie meilę – kitaip nei Julijai, kuriai dedikavo vieną iš svarbiausių savo kūrinių – „Sonetų vainiką“ („Sonetni venec“), kuriame apdainavo savo meilę jai. F. Prešerenas ir A. Jelovšek taip pat skyrėsi charakteriais: poetas buvo drovus ir uždaras, Ana kitaip nei jis, buvo gyva ir patraukli daugeliui vyrų. Vis dėlto, su ja ir vaikais palaikė nuolatinius santykius ir, turėdamas galimybę, rėmė finansiškai. Dukra Ernestina vėliau parašė atsiminimus, kuriuose apibūdino savo tėvų tarpusavio santykius.
Po Čopo mirties F. Prešerenas pradėjo artimiau bendrauti su jaunu lenku Emiliu Korytko, kuris dėl dalyvavimo tautinio atgimimo judėjime tėvynėje buvo ištremtas į Liublianą. E. Korytko rinko tautosaką. Prešerenas taip pat prie jo prisijungė ir, padėdamas jam, pats susidomėjo tautosaka. E. Korytko mirė 1839 metais.
Andrejus Smolė
1839 metais į tėvynę grįžo senas Prešereno draugas Andrejus Smolė, kuris buvo išvykęs dėl įsiskolinimų ir didžiąją gyvenimo dalį praleido užsienyje. Išvargintas neramaus ir bohemiško gyvenimo, A. Smolė pagaliau įsikūrė Prežeko pilyje, Dolenskoje. F. Prešerenas jį dažnai lankė, kartu leido knygas (pavyzdžiui, Valentino Vodniko eiles ir Anton Tomaž Linhart „Ši (ta) linksma diena arba Mitičekas veda“ („Ta veseli dan ali Matiček se ženi“), planavo leisti naują laikraštį, kurio pasirodymui sutrukdė cenzūra. Andrejus Smolė mirė 1840 metais per savo vardadienio šventę Prešereno akivaizdoje.
F. Prešerenas dėl daugelio netekčių ir meilės be atsako Julijai Primic pateko į didelę krizę. Pradėjo daug gerti, tapo vis labiau ir labiau abejingu. Jis buvo vienišas, paguodos ėmė ieškoti smuklėse ir tapo žinomu neįprastų, nešvankių ir nepadorių, bet sąmojingų eilėraščių autoriumi. Ana Jelovšek nesuteikė paguodos, jo poetinis talentas po truputį geso. Taip pat fiziškai vis labiau silpo ir tai jam sutrukdė gauti teigiamą atsakymą į vieną daugelio jo prašymų dėl nepriklausomos advokato praktikos.
Dar kartą jis nesėkmingai įsimylėjo: šįkart Jerica Podboj, smuklininkės Metkos dukterį, pas kurią visą laiką lankėsi. Šiai merginai paskyrė kelis eilėraščius.
1843 metais pradėtas leisti slovėnų laikraštis „Valstiečių ir rankdarbių (amatininkų) naujienos“ („Kmetijske in rokodelske novice veterinarja“), kuris pranašavo slovėnams naujos epochos pradžią. Laikraščio redaktorius buvo veterinaras ir politikas Janezas Bleiveisas. Jis nesiūlė F. Prešerenui bendradarbiauti, bet vietoj to gyrė ir spausdino Janezo Veselo (Koseskio) kūrinius, nors pastarąjį kūrybos meninė verte Prešerenas nepalyginamai aplenkė. Po kurio laiko Bleiveisas vis tik išspausdino keletą Prešereno eilėraščių sunkiai pastebimoje laikraščio vietoje.
Po kurio laiko F. Prešerenas vėl pradėjo kurti eilėraščius, parengė leisti poezijos rinkinį, pavadinęs „Eilėraščiai“ („Poezije“), kurio galutinį variantą atidavė peržiūrėti cenzūrai 1846 metais. Tuometinis cenzorius Franas Miklošičius tais pačiais metais liepos 22 dieną leido spausdinti, bet Prešerenas turėjo išimti keletą eilėraščių, tarp jų „Tostą“ („Zdravljica“), parašytą 1844 metais. Rinkinys spaudai buvo paruoštas 1846 metų gruodį Liublianos spaustuvininko Jozefo Blazniko, išleistas 1846 metais, bet knygoje parašyti 1847 leidimo metai.
Pirmasis poezijos rinkinio „Eilėraščiai“ puslapis
Persikėlimas į Kranį ir mirtis
1846 metais pagaliau buvo patvirtintas Prešereno prašymas – šeštasis iš eilės – dėl nepriklausomo advokato praktikos. Tąkart jis nebeprašė kontoros Liublianoje, tačiau Postojnos arba Kranio miestuose. Valdžia jį paskyrė į Kranį. France Prešerenas labai daug dirbo, jo poezijos rinkinys „Eilėraščiai“ („Poezije“) buvo sėkmingas ir gerai pardavinėjamas.
Po 1848 metų Tautų pavasario galiausiai buvo paskelbtas „Tostas“ („Zdravljica“). Eilėraštis buvo išspausdintas Bleiveiso laikraštyje, kai kurie eilėraščiai buvo paskelbti paskutiniame literatūrinio žurnalo „Kranio bitelė“ („Kranjska čbelica“) numeryje. Prešereno kūrybinis potencialas ėmė silpnėti, jis jautė kartėlį ir nusivylimą, taip pat pasirodė vis rimtesni ligos požymiai. Netrukus jau nebegalėjo atsikelti, kentė nuo kepenų cirozės. F. Prešerenas buvo paskendęs skolose, neturėjo pinigų, nes kartais vargšams klientams jis atstovavo netgi be atlyginimo. Testamente jis pripažino du savo vaikus paveldėtojais ir jiems paliko kuklius turto likučius.
France Prešerenas mirė 1849 metų vasario 8 dieną, ketvirtadienį. Palaidotas vasario 10 dieną Kranyje. Po jo mirties Kranio miesto autoritetingi žmonės nusprendė sunaikinti tam tikrą dalį Prešereno literatūrinio palikimo, greičiausiai „smuklinius“ ar kitus panašius eilėraščius, kuriuos tuo metu laikė nepadoriais bei nešvankiais.
Janezas Bleiveisas greičiausiai dėl politinių sumetimų paskatino aukų rinkimą Prešereno paminklo statybai Kranio kapinėse. Nepaisant to, kad tuometinė žmonių reakcija nebuvo ypač entuziastinga, 1852 metais dabartinėje Prešereno giraitėje buvo pastatytas paminklas mirusiam poetui, kuris tik vėliau buvo pripažintas didžiuoju slovėnų literatūros kūrėju.
Prešereno asmenybė
Prešereno išvaizda
France Prešerenas buvo vidutinio ūgio žmogus. Jo pečiai buvo platūs, nulinkę, tvarkinga ir uždara laikysena. Iki 30 metų buvo lieknas, po to ėmė staigiai storėti. Poeto siuvėjui visą laiką kildavo problemų siūvant jam drabužius. Kai France buvo lieknas, jam buvo sunku pasiūti tinkamus drabužius; kai šiek tiek sustorėjo, elegantiški drabužiai nebetiko. Dažniausiai poetas vilkėjo fraką, nešiojo cilindrą, kuris buvo sulamdytas. Rengėsi tamsiais drabužiais, šviesių nemėgo. Nuolatos avėjo aulinius batus. Kiekvienam jis padarydavo puikų įspūdį, kadangi nebuvo pasipūtęs. France Prešerenas buvo paprastas kaimo žmogus, valstietis.
Jo veidas buvo ovalo formos, sveikai atrodantis ir šiek tiek įdegęs nuo saulės. Akys buvo pilkos, dažniausiai mažumėlę primerktos, jo žvilgsnis buvo šiek tiek apsiblausęs ir rimtas. Antakiai buvo šviesūs ir tankūs. Turėjo ilgą nosį su kuprele, mažą burną, viršutinė lūpa išsikišusi. Kai labai susijaudindavo, imdavo stipriai virpėti apatinė lūpa. Jo smakras buvo apvalus, su nedidele duobute. Aplink lūpas turėjo nuoširdaus gerumo ir draugiškumo raukšleles. France plaukai buvo tamsiai rudi, beveik juodi, šiek tiek garbanoti, tankūs, švelnūs ir blizgantys. Jis nemėgo kirptis, dėlto plaukų ilgis dažnai siekdavo pečius. Ausys buvo mažos ir prigludusios prie galvos.
Prešereno laisvalaikis
Iš prigimties Prešerenas nebuvo labai draugiškas žmogus. Dažniausiai lankydavosi smuklėje pas „krofastą Metką“, vienerius metus net gyveno virš jos smuklės. Jis buvo daugiau nei svečias – beveik namiškis. Kai būdavo labai geros nuotaikos, jis linksmindavo svečius ir patekdavo į dėmesio centrą. Tuomet atmosfera nebūdavo niūri, pasikeisdavo į kupiną laimės ir džiaugsmo.
Nei vienas slovėnų paprotys nebuvo svetimas poetui, o ypač šv. Martyno diena. Jis žinojo, kad kitą dieną po šios šventės negalės eiti į darbą, todėl iš anksto suplanuodavo atostogas. Kai dirbo pas Krobatą, net po tris dienas nepasirodė darbe, todėl jo viršininkas nusprendė, kad Prešereno imsis ieškoti pats. Jis rado France pas „krofastą Metką“, kur jiedu kartu vis šventė šv. Martyno dieną, Prešerenas atsiprašydamas pajuokavo ir pasiaiškino ponui Krobatui: „Užvakar švenčiau šv. Martyno popiežiaus, vakar šv. Martyno vyskupo, šiandien Martyno Liuterio dieną!“
Prešerenas kaip tėvas
Prešerenas niekada negyveno su šeima, nors turėjo tris vaikus. Pirma duktė mirė netrukus po gimimo, antroji – Ernestina, buvo jo mylimiausioji, trečiasis vaikas- sūnus Jože nebuvo jo pripažintas. Iškart po antrosios dukters gimimo Prešerenas atvyko į svečius pas savo vaikų motiną, paėmė Ernestiną ant rankų, įdėmiai ją apžiūrėjo lempos šviesoje ir nutarė, kad ji sveika. Mergaitei vardą išrinko motina, tėvas iš pradžių nesutiko, bet vis dėlto susitaikė ir pasakė, kad jam nesvarbu, kadangi „pati jau išrinko vardus savo vaikams.“ Pirmą kartą supdamas Ernestiną ant kelių Prešerenas, ją pavadino savo mažąja kepėja. Kai tik ji atvykdavo į svečius, France liepdavo savo sesei Katrai iškepti daug saldumynų. France mėgo savo dukterį lepinti, tačiau tą darė nelabai dažnai. Daug kartų jis norėjo, kad mergaitė persikraustytų pas jį, tačiau motina neleido. Kai Prešerenas leisdavo laiką su Ernestina, būdavo pats laimingiausias žmogus.
Dosnus žmogus
F. Prešerenas neturėjo didelio turto. Pinigai jam labai daug reiškė tik tuomet, kai jų neturėjo. Tai buvo nepaprastas žmogus, nors visą gyvenimą sunkiai vertėsi, tačiau visą laiką rūpinosi vargšais, kurie pas jį lankydavosi daug kartų per dieną. Paprastai jiems duodavo kokį pinigą arba pasiūlydavo ką nors iš savo senų drabužių.
Vaikai jį dievino. Jiems dažniausiai turėjo paruošęs raudoną piniginę su monetomis ir pilnas kišenes saldžiųjų figų, dėl jų gavo figų daktaro pravardę. F. Prešerenas mėgo lepinti vaikus. Kartais jiems pagražindavo dieną ir pavaišindavo pietumis žvakių šviesoje. Kai tik vaikščiodavo gatvėmis, mėtydavo pinigus, o po to džiaugsmingai stebėjo vaikus, kuris iš jų pirmasis pagaus pinigus.
Kūryba
France Prešereno kūrybą galima skirstyti į tris laikotarpius:
Pirmasis Prešereno kūrybos laikotarpis siekia jo studijų laikus Vienoje, apie 1824 metus. Manoma, kad jis kūrė dar tuomet, kai nesimokė gimnazijoje, tačiau apie tai patvirtintų žinių nėra. Vienas iš pirmųjų jo eilėraščių „Zarjovena dvičica“, parašytas kaip paguoda meilės kankinamam bendraklasiui.
Vis dėlto, iki 1825 metų, Prešerenui pavyko sukurti pilną sąsiuvinį eilėraščių, kuriuos atidavė įvertinti Jernėjui Kopitarui. Šis patarė Francui kurį laiką neliesti eilėraščių, tada vėl juos paimti į rankas ir iš naujo peržvelgti bei pataisyti. Prešerenas skrupulingai paklausė jo patarimo ir visus eilėraščius sudegino, pasilikęs tik tris, kurie jam pasirodė geriausi – eilėraštį, išverstą iš vokiečių kalbos „Lenora“ („Lenore“), „Vandens žmogus“ („Povodnega moža“) bei „Astronomija“ („Zvezdogledam“).
Pirmasis jo išspausdintas eilėraštis – „Mergaitėms“ („Dekletam“). 1827 metais šį eilėraštį slovėnų ir vokiečių kalba išleido „Ilirskos laikraštis“.
