Piko uola pagrindinėje Fernando de Noronijos saloje
Fernando de Noronija
Fernando de Noronijos salos žemėlapyje
Fernando de Noronija (port.Fernando de Noronha) – vulkaninės kilmės salynas Atlanto vandenyne, 350 km nuo šiaurės rytinės Brazilijos pakrantės. Priklauso Brazilijos valstijai Pernambukui.
Salyną sudaro 21 sala, taip pat daug mažų salelių ir uolų. Plotas 19,8 km², iš jų 18 km² sudaro Didžioji Fernando de Noronijos sala. Joje yra ir aukščiausia salyno vieta – 756 m. Kitos didesnės salos – Rata, Mejas, Sela Gineta, Rasa. Klimatas tropinis. Lietingasis laikotarpis trunka nuo sausio iki rugpjūčio, sausasis – nuo rugpjūčio iki sausio. Salas dengia pievos, laukiniai vynuogynai, krūmynai. Miškai iškirsti XIX a. kuomet ten buvo kalinių trėmimo vieta, kad šie nepasigamintų plaustų. Aplinkiniuose vandenyse gausu delfinų, jūrinių vėžlių, salose gyvena endeminės paukščių rūšys.
2009 m. Fernando de Noronijoje gyveno 3,0 tūkst. gyventojų. Nuolat gyvenama tik pagrindinė sala. Svarbiausia gyvenvietė – Vila dos Remediosas. Vystomas turizmas, salos mėgiamos serfingo, povandeninio nardymo entuziastų.
Istorija
Tikslus salų atradėjas nėra žinomas, manoma, kad jas 1501–1502 m. galėjęs atrasti portugalų keliautojas Fernandas de Noronija, nors į atradėjus pretenduoja ir Gasparas de Lemosas. Pirmasis salas aprašė Amerigas Vespučis (1503 m.). Salos ilgą laiką neturėjo pastovaus valdovo – jas buvo užėmusi Anglija, Prancūzija, Nyderlandai, kol 1737 m. savo valdžią įtvirtino Portugalija. 1770 m. įkurta pirmoji nuolat gyvenama gyvenvietė – Vila dos Remediosas. Nuo XVIII a. tapo kalinių trėmimo vieta. 1822 m. salų priklausomybė perėjo Brazilijai. 1988 m. 70 % salyno paskelbta nacionaliniu parku, o 2001 m. Fernando de Noronija drauge su Rokos atolu įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
