Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama – Europos Sąjungos (ES) skiriama parama iš specialių (vad. struktūrinių arba sanglaudos) fondų. Tikslas – nuosekliai mažinti socialinius ir ekonominius išsivystymo skirtumus tarp ES šalių narių, atskirų regionų ir socialinių grupių. Pamatines vertybes išreiškia 2 žodžiai – „Solidarumas“ ir „Sanglauda“. Solidarumas išreiškiamas padedant ekonomiškai ir socialiai skurdesniems regionams (palyginti su ES vidurkiu). Sanglauda pasireiškia pajamų bei turtinių skirtumų tarp skurdesnių ir turtingesnių regionų mažinimu, naudingu visiems. Šiai politikai skiriama daugiau kaip 1/3 ES biudžeto. ES socialinės ir ekonominės atskirties mažinimo raida tiesiogiai siejama su Europos integracijos plėtra.

1957 m. Romos sutarties preambulėje, įsteigusioje Europos Bendriją, paminėtas poreikis konsoliduoti ekonominę vienybę tarp šalių narių ir mažinti skirtumus tarp regionų.

1958 m. nuspręsta įkurti pirmuosius Struktūrinius fondus: Europos socialinį fondą (1958) bei Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondą (1962). Šie du fondai įkuriami tam, kad finansinėmis priemonėmis padėtų įgyvendinti bendras politikas.

1975 m. prie Bendrijos prisijungus Danijai, Airijai ir Jungtinei Karalystei įkuriamas Europos regioninės plėtros fondas. Įkuriant Fondą siekiama remti regionus, kurie buvo paveikti industrinio nuosmukio, ir sukurti atsvarą gausiai finansuojamoms agrarinėms šalims. Tai pirmoji perskirstomojo pobūdžio politika, kurios tikslas yra iš turtingesnių Europos Bendrijos regionų dalį išteklių skirti mažiau išsivysčiusioms šalims narėms. Šiuo laikotarpiu išlaidos struktūriniams fondams sudarė 10 proc. Europos Bendrijos biudžeto.

1986–1987 m. Ispanija ir Portugalija įstoja į Bendriją. Siekiant padėti šalims senbuvėms – pietiniams Prancūzijos regionams, Italijai bei Graikijai – atlaikyti konkurenciją, kylančią iš naujų narių, įsteigiamos integruotos Viduržemio jūros šalių programos. Pirmą sykį Bendrijoje atsiranda daugiametis koordinuotų plėtros veiksmų planas. Per 1986–1992 metus šiame regione planuojama investuoti beveik 6,6 mln. eurų. 1986 metais nusprendus kurti vieningą rinką pietinėms Europos valstybėms įvedami tam tikri apribojimai, todėl 1987 metais pasirašytame Vieningos Europos akte atsiranda naujas skyrius – Ekonominė ir socialinė sanglauda. Jame išdėstoma mintis, kad mažiau išsivysčiusios Bendrijos šalys turi atlaikyti iššūkius, kylančius dėl Bendros rinkos kūrimo, ir regionų išsivystymo skirtumų mažinimas susiejamas su konkrečia struktūrine politika bei teikiama ekonomine pagalba.

1988 m. Žakui Delorui inicijavus valstybių ir jų vyriausybių vadovai priima veiksmų planą, kuriuo ketinama padvigubinti Struktūrinių fondų (tuo metu vadinamų Solidarumo fondų) išteklius iki 1993 metų.

1989 m. pradėta pirmoji Struktūrinių fondų reforma, kuria siekiama užtvirtinti daugiamečio programavimo principą, tiksliai suformuluoti prioritetinius plėtros tikslus ir paskatinti bendradarbiavimą tarp šalių narių bei ekonominių ir socialinių veikėjų. Reformos dėka įvedamas struktūrinių fondų paskirstymo principas, kuris padėjo formuoti Bendrijos lygmens sanglaudos politiką. Nuo 1989 m. įgyvendinama PHARE programa papildoma Pasirengimo narystei struktūrinės politikos programa (ISPA) ir Specialiąja žemės ūkio ir kaimo plėtros programa (SAPARD), kuriomis siekiama skatinti Vidurio ir Rytų Europos šalių kandidačių vystymąsi.

1992 m. valstybių ir vyriausybių vadovai sutaria Bendrijos struktūrinę paramą atsiliekantiems regionams dar padvigubinti iki 1999 metų. Įkuriamas Sanglaudos fondas skirtas transporto infrastruktūrai bei aplinkosaugos gerinimui. Sanglauda, greta ekonominės ir pinigų sąjungos bei bendrosios rinkos, tampa pagrindiniu Sąjungos tikslu.

1993 m. pasirašoma Mastrichto sutartis, kurioje ekonominė ir socialinė sanglauda apibrėžiama kaip prioritetinis Sąjungos tikslas ir jam įgyvendinti numatoma skirti apie ketvirtadalį Sąjungos biudžeto. Greta Struktūrinių fondų sukuriama nauja Europos žvejybos orientavimo finansinė priemonė.

1995 m. prie ES prisijungus Suomijai bei Švedijai iš Sanglaudos fondų imama teikti paramą menkai apgyvendintoms teritorijoms naujose narėse.

1999 m. kovo 24–25 d. Berlyne ES valstybių bei vyriausybių vadovai sutaria dėl antros Struktūrinių fondų reformos. Susitikime suformuluojami trys nauji ES struktūrinės paramos tikslai, kuriais siekiama skiriamus išteklius efektyviau naudoti padedant atsiliekantiems regionams bei socialinėms grupėms. Šiuo laikotarpiu struktūriniams fondams skiriama apie 35 proc. ES biudžeto.

2000–2001 m. Berlyno Europos Vadovų Taryba (2000 m. kovo mėn.) patvirtina strategiją, orientuotą į užimtumą, kuria siekiama paversti Sąjungą „konkurencingiausia ir dinamiškiausia žiniomis pagrįsta ekonomika pasaulyje“ iki 2010 m. Geteborgo Taryba (2001 m. birželio mėn.) papildė šią strategiją, susiedama ją su subalansuota plėtra.

2002 m. Kopenhagos Europos Vadovų Taryba (2002 m. gruodžio mėn.) priima susitarimą dėl dešimties naujų valstybių narių stojimo į Sąjungą sąlygų.

2004 m. gegužės 1 d. į Europos Sąjungą įstojo Čekija, Estija, Kipras, Latvija, Lietuva, Malta, Lenkija, Slovėnija, Slovakija ir Vengrija.

2005 m. Europos Vadovų Taryba sutarė dėl 2007–2013 m. ES biudžeto. Sanglaudos politikai skirta 347,410 mlrd. EUR (esamomis kainomis).

2006 m. gegužės 17 d. ES Taryba, Parlamentas ir Komisija pasirašė susitarimą dėl 2007–2013 m. biudžeto. Rugpjūčio 1 d. įsigaliojo 2007–2013 m. struktūrinių fondų reglamentai. Taryba priėmė Bendrijos sanglaudos politikos strategines gaires, kuriomis grindžiama naujoji politika ir kuriose apibrėžiami 2007–2013 m. principai bei prioritetai.

• Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1083/2006;
• Europos regioninės plėtros fondo reglamentas Nr. 1080/2006;
• Europos socialinės politikos reglamentas Nr. 1081/2006;
• Sanglaudos fondo reglamentas Nr. 1084/2006;
• Komisijos reglamentas (EB) Nr. 1828/2006.

• Daugiametis programavimas, kuriuo siekiama išvengti neveiksmingos ir nesuderinamos struktūrinės pagalbos. Programavimas taikomas nuo 1988 m., kai struktūrinę pagalbą imta teikti atskiroms programoms, kurios plėtojamos pagal Komisijos nustatytus kriterijus;
• Finansinių išteklių koncentravimas, kai siekiama apibrėžti pagrindinius pagalbos prioritetus ir tikslus bei remtinus regionus;
• Partnerystės – padalintos atsakomybės principas reiškia, kad į politikos formavimą bei įgyvendinimą būtina įtraukti ne tik Komisiją ir nacionalines vyriausybes bet ir regioninę bei vietos valdžią, kitus partnerius. Šiam principui realizuoti įkurtas Regionų komitetas;
• Papildomumo (kofinansavimo) principas garantuoja, kad siekiant ekonominės ir socialinės sanglaudos bus naudojami ne tik ES fondų resursai, bet prie projektų įgyvendinimo prisidės ir suinteresuotos nacionalinės valstybės biudžeto lėšos.

Europos regioninės plėtros fondas (ERPF) teikia regionams įvairią finansinę paramą. Fondas numato investicijas į gamybą, siekiant sukurti ir išsaugoti ilgalaikes darbo vietas, investicijas į infrastruktūrą (kelius, telekomunikacijas, energetiką) siekiant sujungti centrinius ES regionus su periferiniais, darbo vietų kūrimą bei paramą smulkiam ir vidutiniam verslui (įmonių konsultavimas, rinkos tyrimai, mokslo tyrimai), technologijų plėtrą. Šio fondo paramą gauna 17 valstybių, kurių BVP vienam gyventojui yra mažesnis nei 75 proc. Sąjungos vidurkio.

Europos socialinis fondas (ESF) remia projektus, sprendžiančius socialines (pirmiausia užimtumo) problemas ir finansuoja švietimą ir profesinį mokymą, įsidarbinimo galimybių plėtrą, mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą, švietimo ir profesinio mokymo sistemų tobulinimą.

Sanglaudos fondas (SF) įsteigtas pagal Mastrichto sutartį, įsigaliojusią 1993 m. Sanglaudos fondo parama skiriama dideliems transporto ir aplinkos apsaugos projektams.

Kiekvienas struktūrinis fondas gali finansuoti tam tikrus tikslus įgyvendinančias priemones. 2007–2013 m. finansiniu laikotarpiu ES struktūrinė parama skiriama šiems prioritetams:

• Konvergencijos prioritetas skirtas silpniau išsivysčiusioms šalims narėms ir regionams, kuriose siekiama sukurti ekonominiam augimui palankias sąlygas. Šiam prioritetui skiriama apie 82 % visų ES sanglaudos politikai numatytų lėšų.
• Regioninio konkurencingumo ir užimtumo prioritetas skirtas labiau išsivysčiusiems regionams, kurie negali gauti paramos pagal Konvergencijos prioritetą. Šiuo prioritetu siekiama remti konkurencingas bei inovatyvias veiklas bei didinti užimtumą. Šiam prioritetui siūloma skirti apie 16 % visų ES sanglaudos politikai numatytų lėšų.
• Europos teritorinio bendradarbiavimo prioritetas skirtas bendradarbiavimui abipus ES vidaus sienų ir tarp šalių narių tam tikrose teritorinėse zonose, skatinant integruotą teritorijų plėtrą, tarpregioninį bendradarbiavimą bei dalinimąsi patirtimi. Šiam prioritetui siūloma skirti apie 2,5 % visų ES sanglaudos politikai numatytų lėšų. Jis pakeistų INTERREG iniciatyvą.

Pagrindinis straipsnis – ES parama Lietuvoje.

2000–2006 m. Lietuvoje vykdyti pirmieji Sanglaudos fondo paramos projektai. Pažymėtina ES struktūrinių fondų parama Lietuvoje 2007–2013 m., teikiama pagal ES struktūrinės paramos panaudojimo strategiją ir veiksmų programas, BPD (Bendrasis programavimo dokumentas)

Veiksmų programos Asignavimai milijonais LTL

• Sanglaudos skatinimo – 9 144,16
• Ekonomikos augimo – 10 699,72
• Žmogiškųjų išteklių plėtros – 3 228,43
• Techninės paramos – 322,11

Iš viso: 23 394,42

• G. Vitkus, Europos Sąjunga: Enciklopedinis žinynas.

• ES Struktūrinė parama Lietuvoje Archyvuota kopija 2012-03-04 iš Wayback Machine projekto.
• ES regioninė politika