Canis aureus moreotica
Europinis paprastasis šakalas (Canis aureus moreotica) prie Bebro upės slėnio (Palenkės vaivadija, Lenkija). Fotografuotas 2015 m. gegužę
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai ( Animalia) Tipas: Chordiniai ( Chordata) Klasė: Žinduoliai ( Mammalia) Būrys: Plėšrieji žinduoliai ( Carnivora) Šeima: Šuniniai ( Canidae) Triba: Tikrieji šunys ( Canini) Gentis: Šunys ( Canis) Rūšis: Paprastasis šakalas ( Canis aureus) Porūšis: Europinis paprastasis šakalas ( Canis aureus moreotica)
Binomas
Canis aureus moreotica I. Geoffroy Saint-Hilaire, 1835
Europinio paprastojo šakalo (Canis aureus moreotica) paplitimo arealas 2015 m.

Europinis paprastasis šakalas (Canis aureus moreotica, sin. Canis aureus graecus) – plėšriųjų žinduolių (Carnivora) būrio, šuninių (Canidae) šeimos žinduolis – paprastojo šakalo (Canis aureus) porūšis.

Pleistoceno laikotarpyje Europoje šakalai negyveno, bet jų fosilijos buvo rastos Balkanų pusiasalyje iš neolito, datuojamos apie 7000–6500 m. pr. m. erą laikotarpiu. Nuo jų pasirodymo Balkanų pusiasalyje, beveik per visą Holoceno laikotarpį ir iki XX a. pabaigos, kuomet ėmė plisti šiauryn, jų europinė populiacija buvo negausi, fragmentiška ir laikėsi pietų Balkanų pusiasalyje arčiau Juodosios ir Viduržemio jūrų pakrančių zonų^[1].

Iki naujausio plitimo XX a. pab., istoriškai europiniai paprastieji šakalai natūraliai gyveno Pietų Kaukaze, Mažojoje Azijoje, Balkanų pusiasalyje ir šiaurėje siekė Dunojaus upės dešinyjį krantą bei jo deltą į Juodąją jūrą. Šiauriausios jų populiacijos savaime gyveno Vengrijoje.

Iki pat XIX a. Europoje šakalų populiacija buvo labai negausi, kuri laikėsi žemyno pačiuose pietryčiuose, ir tik vėliau ėmė nežymiai plisti gilyn į naujus regionus. Nuo XX a. pabaigos, prasidėjo sparti šakalų migracija šiaurės, šiaurės vakarų ir šiaurės rytų kryptimis į jiems naujus regionus, kur anksčiau negyveno^[2]. Jie buvo dažnai pastebėti gana toliau nuo savo tradicinio arealo pietų Balkanuose. Taip naujos jų populiacijos neseniai įsikūrė Slovėnijoje, šiaurės rytų Italijoje, Austrijoje.

Nedidelė populiacija įsikūrusi palyginus nedideliame pietvakarių Ukrainoje regione – Dunojaus deltos kairiajame krante. Kitur šiauriau Dunojaus jie pasitaiko tik fragmentiškai, pavyzdžiui, pietvakarių Čekijoje rastas negyvas šakalas, retkarčiais pastebimi Slovakijoje. Fragmentiškai stebimi Latvijoje ir Estijoje bei nuo 2015 metų ir Lietuvoje.

Apie 1960-uosius metus europiniai paprastieji šakalai dalyje Rytų Europos šalių, tokių kaip Makedonija, Vengrija, buvo išmedžioti ir išnuodyti. Netrukus tuo buvo susirūpinta ir šie plėšrūnai pradėti saugoti. Jų populiacijos greitai atsigavo Bulgarijoje (jų per metus čia sumedžiojama apie 20–30 tūkst.)^[3], Rumunijoje ir Serbijoje. Pamažu gyvūnai vis tolo į šiaurę, šiaurės rytus bei šiaurės vakarus nuo ankstesnio pietinio arealo – Balkanų pusiasalio ir Vengrijos. Aptikti Austrijoje, 2002 m. aptikti Brandenburge ir kitose Vokietijos žemėse^[4]. 2012-aisiais pastebėti vakarinėje Ukrainoje, Gudijoje ir Šveicarijoje, 2013 metais šakalas buvo sumedžiotas Estijoje. 2015-ųjų gegužę Bebro nacionaliniame parke įamžinto šakalo nuotrauka buvo išplatinta Lenkijos žinių ir socialinių tinklų interneto svetainėse^[5]. 2015 m. vasarą Jutlandijos pusiasalyje (Danija) kelyje partrenkus mašinai gyvūną, pagal DNR buvo nustatyta, kad tai šakalo patinas^[6]. 2017 m. pabaigoje pirmieji šakalai pastebėti Vakarų Alpių Prancūzijos Šablė regione, netoli pasienio su Šveicarija, tad manoma, kad jie čia atsibastė iš Šveicarijos^[7][8]

Europinių paprastųjų šakalų statusas Lietuvoje nėra nustatytas, todėl kol kas galima tik spėlioti, kad Lietuvoje klimatui šylant ir dėl labai intensyvios legalizuotos ir nelegalios Lietuvos miškininkystės sunykus Lietuvos miškams, sumažėjus pilkųjų vilkų populiacijai, nepaisant nuo šakalų populiacijos dydžio ar žalos vietinei gyvūnijai, tai galbūt natūraliai plintanti į Lietuvą plėšriųjų žinduolių nauja rūšis. Bet jeigu į jų plitimą yra įsikišę žmonės, tai būtų traktuojama kaip invazinė rūšis.

Stebėti skirtinguose Lietuvos regionuose: Pirmą kartą Lietuvoje 2015 m. vasario 7 dieną buvo sumedžiotas Šakių rajone, Lekėčiuose^[9]. 2018 m. balandį, buvo stebėtas Ventės rage, anot BNS manoma, kad jis atkeliavo iš Kaliningrado srities per užšalusias ledu Kuršmares. Šakalą užfiksavo Ventės rago ornitologijos stoties darbuotojas Vytautas Eigirdas. Tai vos trečias šios rūšies atstovas, užfiksuotas Lietuvoje. Kiek anksčiau šakalai buvo pastebėti šiaurinėje Lietuvoje.

Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Ekologijos ir Aplinkotyros centro prof. dr. Aliaus Ulevičiaus, kalbant apie naujas buveines, šakalai yra gana gerai prie aplinkos prisitaikantys gyvūnai. Pavyzdžiui Ukrainoje jie gyvena miškastepių, stepių zonose, o Bulgarijoje dėl fragmentuoto miškingumo prisitaikę išgyventi ir šalia urbanizuotų teritorijų.

Europinis paprastasis šakalas genetiškai labai artimas pilkajam vilkui ir į jį labai panašus, tik akivaizdžiai smulkesnio kūno. Šie šakalai yra ne ką didesni už lapę gyvūnai, nuo jos labiausiai besiskiriantys gerokai ilgesnėmis kojomis ir trumpesne bei tamsia uodega.

Tai stambiausias paprastojo šakalo porūšis. Europinių paprastųjų šakalų patinai maždaug 12 % stambesni už pateles. Šakalų kūno ilgis nematuojant uodegos – 70–85 cm, aukštis iki pečių dažniausiai apie 42–45 cm, bet ne daugiau kaip 50, uodega 20–30 cm, svoris 10–13 kg. Šiaurės rytų Italijoje vienas suaugęs patinas svėrė 14,9 kg. Jų kailis dažniausiai geltonai aukso spalvos, nors per metų sezonus keičiasi nuo blyškiai gelsvos iki tamsiai rusvos. Palyginus su kūnu, jų kojos gana ilgos.

Jie gyvena šeimyninėmis grupėmis, o maisto dažniausiai ieško pavieniui. Mėgsta apsigyventi rudųjų lapių, europinių opšrų arba usūrinių šunų urvuose. Vienas iš išskirtinių šakalų bruožų – jų pomėgis stūgauti. Savo įprastose gyvenamose teritorijose šakalai noriai atsiliepia į gentainių balsus, paskelbdami apie savo buvimą ir užimamą teritoriją, ypač sausio ir vasario mėnesiais – per rują. Jų stūgavimas primena būrį rėkiančių vaikų, ir yra nesunkiai atskiriamas nuo kitų Lietuvoje gyvenančių šuninių gyvūnų^[10].

Tarpusavio susižinojimui europiniai paprastieji šakalai naudoja nemažai skirtingų balso moduliacijų, jų stūgavimą galima palyginti su ištęstu, tarsi sulėtintu šuns lojimu, „au“ ir „ou“ garsu, šakalų staugimas primena nenutrūkstantį, besikartojantį „au, au“ garsą, vaiko klyksmą, vaitojimą arba spiegiantį kvatojimą. Iš gyvūnų, kurių garsus pažįstame, šakalų balsai panašiausi į šuns, tačiau nepalyginamai įvairesni^[11].

Europiniai paprastieji šakalai yra visaėdžiai gyvūnai - minta augalais, gaudo įvairius smulkius, nedidelius gyvūnus ir gali ėsti dvėseliną. Gyvenantys Pietų Kaukaze, dažniausiai susimedžioja kiškius, įv. mažus graužikus, fazanus, kurapkas, antis, laukius, Nendrinės vištelės, žvirblinius paukščius. Noriai ėda ir driežus, gyvates, varles, žuvis, moliuskus ir įv. vabzdžius. Žiemos metu jie susimedžioja daug nutrijų ir įvairių vandens paukščių. Jie žiemą nužudo daugiau, nei gali suėsti, tad nesuėstą auką slepia. Noriai ėda ir vaisius, pavyzdžiui, kriaušes, gudobelės obuolėlius, sedulos kaulavaisius ir baltažiedės šliandros kankorėžėlius. Kada europinių paprastųjų šakalų skaičius didelis, jie gali būti labai pavojingi smulkesniems naminiams gyvuliams – pavyzdžiui avims. Pietų Bulgarijoje, kur gyvena gana didelė šakalų populiacija, tarp 1982–1987 metų, net 1053 kartus užpulti smulkūs gyvuliai, daugiausia avys ir ėriukai, taip pat įskaitant pramogų parkuose ir elnių jauniklius. Graikijoje gyvenanti šakalų populiacija minta graužikais, vabzdžiais, dvėseliena ir vaisiais, o nuo maisto ieškojimo atliekose, juos atbaido ten didelis benamių šunų skaičius – vietovėse, kur susikoncentravusi gausi žmonių bendruomenė. Turkijoje mėgsta pasmaguriauti ir nykstančių žaliųjų vėžlių kiaušiniais. Vengrijoje dažniausios aukos – paprastieji pelėnai ir rudieji pelėnai. Dalmatijoje apie 50,3 % šakalų dietos sudaro kiškiai ir porakanopiai, ėda daug vaisių ir daržovių, pavyzdžiui skiautėtalapio fikuso vaisius, vynuoges, panašius į uogas Juniperus oxycedrus kankorėžėlius, gaudo vabzdžius, paukščius ir smalyžauja jų kiaušiniais, ėda žolę ir lapus. Šiaurės rytų Italijoje gyvenantys medžioja stirnas ir pilkuosius kiškius.

Vikiteka: Europinis paprastasis šakalas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Žinduolių sąrašas, kurių statusas Lietuvoje neaiškus

• vertebrates.si.edu / Canis aureus moreotica Archyvuota kopija 2015-07-05 iš Wayback Machine projekto., Mammal Species of the World | 3rd Edition | anglų kalba
• goldenjackal.eu / Golden Jackal informal study Group in Europe (GOJAGE) Archyvuota kopija 2015-04-19 iš Wayback Machine projekto. | anglų k.
• goldenjackal.eu / Diet composition of the golden jackal (Canis aureus L.) on the Pelješac Peninsula, Dalmatia, Croatia Archyvuota kopija 2015-07-05 iš Wayback Machine projekto. | anglų k.
• josstratford.co.uk / Golden Jackal in Lithuania. Arrival, Impact & Status. Written by Jos | anglų k.
• academic.oup.com / Canis aureus (Carnivore: Canidae). Patricia D Moehlman, Virginia Hayssen; Mammalian Species, Volume 50, Issue 957, 17 April 2018, Pages 14–25, Published: 17 April 2018 | anglų k.
• theweek.co.uk / Global warming brings jackals to Western Europe. Warmer weather and decline of rivals are driving westward migration from Asia Minor. Dec 21, 2017
• phys.org / Expansion of golden jackal across Europe creates tricky legal issues; July 20, 2015, Tilburg University