Etninis konfliktas – konfliktas tarp dviejų ar daugiau etninių grupių. Nors konfliktas gali kilti dėl politinių, socialinių, ekonominių ar religinių priežasčių, nuo kitų formų konfliktų išsiskiria tuo, kad konfliktuojančios grupės akivaizdžiai kovoja už savo etninės grupės padėtį visuomenėje.[1][2]
Etniniams konfliktams paaiškinti akademiškai naudojamos trys srovės. Pirmosios, primordializmo, šalininkai teigia, kad etninę tapatybę nulemia biologinės savybės ir ypač teritorija, kurios atitinkamai formuoja savitą etosą ir tikėjimą.[3]Instrumentalistai teigia, kad etninė tapatybė, etniškumas ir rasė grupių lyderių yra naudojami kaip priemonės tam tikriems tikslams pasiekti. Tuo tarpu konstruktyvistinio diskurso šalininkai teigia, kad etniškumas yra socialinis konstruktas, ir cituoja hutų ir tutsiųRuandoje pavyzdį (anot M. Mamdanio, tutsių ir hutų tapatybę suformavo belgų kolonistaiXX a. ketvirtajame dešimtmetyje).[4] Kai kurių diskutuojama, ar tokie konfliktai nuleidžiami iš viršaus į apačią, ar kyla liaudyje ir kyla iš apačios į viršų. Taip pat svarstoma, ar etniniai konfliktai tapo labiau įprasti pasibaigus Šaltajam karui. Blogiausiais atvejais etninis konfliktas gali išvirsti į etninį valymą ar net genocidą. Konfliktų sprendimui akademiniame diskurse siūlomos tokios priemonės, kaip konsociacinė demokratija ir federalizacija.
