Dažniausiai minimas dėl Amerikos kolonijų, kovojusių prieš karalių Jurgį III, palaikymo ir stiprios Prancūzijos revoliucijos kritikos. Dėl pastarosios E. Berkas tapo viena iš vedančiųjų figūrų konservatyviojoje Vigų partijos frakcijoje (pramintoje „Senaisiais Vigais“), kurios opozicijoje buvo revoliuciją rėmę „Naujieji Vigai“, vadovaujami Čarlzo Džeimso Fokso. E. Berkas taip pat publikavo filosofinį tekstą apie estetiką ir pradėjo leisti politikos apžvalgos žurnalą „Annual Register“.
Jis dažnai laikomas anglų-amerikiečių konservatizmo pradininku. Tai buvo pirmasis mokslininkas, išdėstęs konservatizmo esmę ir susisteminęs jo principus („Apmąstymai apie Didžiąją Prancūzijos revoliuciją“, 1790 m.). Aiškinosi, kodėl Prancūzijoje žlugo monarchija. Minties istorijoje retas atvejis, kai idėjų sistema taip glaudžiai susijusi su vienu žmogumi bei vienu įvykiu, kaip šiuolaikinis konservatizmas su E. Berko vardu ir jo reakcija į Prancūzijos revoliuciją.
Reakcija į Prancūzijos revoliuciją
Išgarsėjęs kaip atkaklus Amerikos Revoliucijos rėmėjas ir karališkosios prerogatyvos kritikas, E. Berkas daugelį nustebino 1790 m. išleidęs savo knygą „Reflections on the Revolution in France“ (Prancūzijos revoliucijos apmąstymai). Šia knyga E. Berkas tapo vienas iš pirmųjų ir aršiausių Prancūzijos revoliucijos priešininkų. Revoliuciją jis matė ne kaip judėjimą link atstovaujamosios konstitucinės demokratijos, bet kaip drastišką maištą prieš tradiciją ir kompetentingą valdžią, taip pat kaip eksperimentą, atitrūkusį nuo visuomenės realijų, užtikrinantį katastrofišką baigtį. Ankstesni E. Burke rėmėjai, tokie kaip Tomas Džefersonas ir partietis vigas Č. Dž. Foksas toliau šmeižė E. Berką, vadindami jį reakcionierium ir demokratijos priešu. 1791 m. atsakydamas į E. Berko poziciją, Tomas Peinas parašė „The Rights of Man“ (Žmogaus Teisės). O kiti demokratiją remiantys politikai, tokie kaip amerikiečių politikas Džonas Adamsas, sutiko su E. Berko požiūriu į Prancūzijos revoliuciją. Daugelis gąsdinančių E. Berko pranašavimų išsipildė: karaliaus Liudviko XVI egzekucija, po to sekęs Didysis teroras ir galiausiai Napoleono autokratinio režimo įsigalėjimas.
Įtaka ir reputacija
Publikacijos metu E. Berko knyga „Reflections on the Revolution in France“ tapo labai prieštaringa. Dėl nežaboto stiliaus ir faktų neatitikimo, daugelis pradėjo žiūrėti į E. Berką kaip į praradusį sveiką nuovoką. Tačiau Prancūzijoje prasidėjus prievartai ir chaosui, E. Berko darbas buvo įvertintas iš naujo, kaip teisingai įžvelgęs revoliucijos pasekmes ir palaipsniui tapo žinomiausiu autoriaus darbu. Anglakalbėse šalyse E. Berkas laikomas šiuolaikinio konservatizmo tėvu, o jo tekstai paveikė liberalizmo klasikų, kaip antai Frydricho Augusto von Hajeko ir Karlo Poperio, politinę filosofiją. E. Berko „liberalusis“ konservatizmas pripažįsta palaipsnės reformos svarbą, bet atsisako teoretiniu pagrindu sukurtų ir bandomų įgyvendinti radikalių politinių permainų. Pastarieji principai neturėtų būti painiojami su autokratinio konservatizmo antirevoliucinėmis koncepcijomis, siūlytomis tokių veikėjų, kaip Joseph de Maistre. Maršalas Makluanas savo knygoje „War and Peace in Global Village“ (Karas ir taika pasauliniame kaime) cituoja E. Berką rašydamas: „pirmutinė civilizuoto žmogaus teisė yra teisė būti apsaugotam nuo savo paties neišmanymo pasekmių“.
