Dievažmonija (rus. Богочеловечество) – rusų filosofo V. Solovjovo įvesta religijos filosofijos sąvoka, apibūdinama kaip Dievo ir žmonijos vienovė.^[1]

Ši sąvoka gvildenama V. Solovjovo traktate „Paskaitos apie dievažmoniją“ (Чтения о богочеловечестве, 1878–1882 m.). Jame atsiskleidžia filosofo požiūris, kad dievažmonija – paskiro individo ir žmonijos apskritai savęs tobulinimo ir išganymo vyksmas. Jo vieta – žmogaus siela. Šio vyksmo metu žmogus, atmesdamas egoistinę valią, dieviškajam pajungia savo gamtinį pradą.^[1] Anot V. Solovjovo, chaotiškoje tikrovės reiškinių įvairybėje tik žmogus pajėgus suvokti ir išreikšti „absoliučios visavienybės“ dieviškąją idėją, tad jis vienintelis, pats būdamas gamtos dalis, tegali būti tarpininkas tarp Dievo ir pasaulio. Tobulu Dievo atsiskleidimu laikė Kristaus įsikūnijimą, prisiimant žmogaus pavidalą^[2] (dievažmogis). V. Solovjovo supratimu, nei tradicinė religija su savo tikėjimu į Dievą, nei tikėjimą žmogumi iškelianti modernioji civilizacija šių tikėjimų galutinai neišrutulioja. Visa apimanti dievažmonijos tiesa prieinama, nuosekliai išplėtojus šiuos du tikėjimus.^[1]

Vienas iš V. Solovjovo idėjas aiškinusių rusų filosofų – N. Berdiajevas. Dievo karalystę jis suprato kaip dievažmonijos karalystę, kurioje Dievas galutinai gimstąs žmoguje, o šis – Dieve. L. Karsavinas, aiškinęs, kad žmonijos virsmas dievažmonija esąs istorijos prasmė ir siekinys, šią sąvoką jungė su visuotinybės koncepcija. S. Bulgakovas tvirtino, kad žmonėse glūdi prigimtinis virsmo dievažmonija potencialas, tačiau kad šis potencialas taptų realybe, būtina Dievo malonė.^[1]

V. Solovjovo dievažmonijos samprata buvo reikšminga dievoieškos idėjų klostymuisi.^[3]

Kiti rusų filosofai taip pat plėtojo dievažmonijos koncepciją (tarp jų S. Frankas, N. Loskis, J. Trubeckojus).^[1]