Tai tikriausiai kosmopolitiškiausia iš visų banginių (Cetacea) būrio rūšis. Didžiąsias orkas galima sutikti bet kuriame vandenynų regione, ir netgi žinoma, kad jos įplaukia net į upes. Didžiosios orkos aptinkamos abiejų Žemės pusrutulių visuose vandenynuose ir jūrose (apart keleto vidinių jūrų), nuo apledėjusių vandenų ir Žemės pusiaujyje esančiame atogrąžų klimate. Tačiau atrodo, kad jos labiausiai paplitusios vėsiuose vidutinių platumų ir subarktinio klimato priekrantinėse vandenynų ir jūrų zonose.[4]
Tai stambiausia delfininių (Delphinidae) šeimos rūšis. Jų patinai pastebimai stambesni už pateles. Suaugusios patelės užauga iki 8,5 m ir sveria 7500 kg[4] (paprastai 5–7 m ilgio ir sveria apie 3000–4000 kg), kai tuo tarpu suaugę patinai užauga iki 9,8 m ir sveria beveik 10 000 kg[4] (nors paprastai 6–8 m ilgio ir sveria daugiau kaip 6000 kg).
Jų gimę jaunikliai būna 2,1–2,4 m ilgio ir apie 180 kg svorio.
Kūnas tvirtas. Turi aukštą nugarinį peleką, kuris patinų būna iki 1,8 m ilgio. Uodega su plačiomis skiautėmis, padedančiomis greitai plaukti. Dantys stambūs. Kūno spalva juodai balta.
Išskirtiniai didžiųjų orkų bruožai – aukštas nugarinis pelekas ir juodai balta kūno spalva.
Elgsena
Labai galingas, pavojingas bei protingas grobuonis. Dažniausiai medžioja grupėmis. Jų bandos puola ruonius, delfinus, didžiuosius baltuosius ryklius (Carcharodon carcharias) ir net stambius banginius. Dažnai su savo aukomis net žaidžia, mėtydamos virš vandens ar kitaip neįprastai su jomis elgiasi. Sveria net apie 8 tonas ir gaudydami grobį iš vandens gali iššokti į 4,57 metrų aukštį.[5] Išvysto iki 56 km/h greitį.[6] Okeanariumuose pripranta prie žmogaus ir lengvai apmokomi. Patelės dauginasi iki 40 metų amžiaus.
Amžius
Patinai brandos sulaukia būdami 15 metų amžiaus, nors įprastai iki 21 metų dar nesiporuoja. Laisvėje patinai gyvena apie 29 metus, daugiausia iki 50–60 metų. Patelės laisvėje gyvena ilgiau – vidutiniškai apie 50 metų, o ilgiausiai iki 80–90 metų. Nelaisvėje išgyvena žymiai trumpiau – mažiau nei 25 metus, nors yra duomenų, kad kai kurie gyvūnai išgyveno iki 30 ir iki 40 metų.
Santykiai su didžiaisiais baltaisiais rykliais
Falsbėjaus (False Bay) įlankoje esančioje netoli Keiptauno (Pietų Afrikos Respublika) – vienoje iš žinomiausių vandens plėšrūnų vietų pasaulyje 2019 m. buvo sumažėję didžiųjų baltųjų ryklių (Carcharodon carcharias) stebėjimų. Mokslininkai nėra tikri, kodėl taip įvyko. Tyrėjai teigia, kad didžiosios orkos, mėgstančios maitintis ryklių kepenimis, galėjo juos išgąsdinti, tačiau tam įtakos galėjo turėti ir žmogaus veikla.[7]
Bet viena iš galimybių yra ta, kad rykliai bėga nuo dar didesnių plėšrūnų. Duomenys rodo, kad didžiųjų baltųjų ryklių stebėjimų Falsbėjaus įlankoje gerokai sumažėjo nuo 2015 m., kai dvi didžiosios orkos, pramintos „Starboard“ ir „Port“, nes jų nugariniai pelekai susisukę į priešingas puses, pradėjo puldinėti vietinę ryklių Notorynchus cepedianus populiaciją.[7]
Pietų Afrikos Respublikos pakrantėje buvo rasta keletas negyvų didžiųjų baltųjų ryklių be kepenų – tai dar vienas įrodantis požymis, kad jie tapo didžiųjų orkų aukomis. Jos chirurgiškai tiksliai pašalina ryklių kepenis, kurie yra riebūs ir maistingi, o likusią kūno dalį palieka. Australijos ir Kalifornijos (JAV) mokslininkai taip pat pastebėjo, kad ryklius žudančios didžiosios orkos gali paskatinti didžiuosius baltuosius ryklius migruoti iš jų pamėgtų vietovių.[7]
Priešai ir pavojai
Išskyrus žmones, didžiosios orkos gamtoje priešų neturi.
Populiacijai gręsiančios pagrindinės grėsmės: vandenynų tarša, jų buveinių būklės blogėjimas ir susidurimai su laivais.[4]
↑Žinduolių pavadinimų žodynas: lotynų, lietuvių, anglų, prancūzų, rusų, vokiečių kalbomis / [rengė P. Bluzma (ats. red.), R. Mažeikytė, E. Mickevičius, J. Prūsaitė, K. Baranauskas, R. Baleišis]. – Vilnius : Ekologijos inst. l-kla, 2002
