Didžioji fašizmo taryba (it. Gran Consiglio del Fascismo) – aukščiausias Italijos B. Musolinio fašistinės vyriausybės organas. Jis buvo sukurtas kaip partinis organas 1923 m., o 1928 m. gruodžio 9 d. tapo valstybės organu, įgaliotu kontroliuoti valstybės institucijas. Taryba paprastai rinkdavosi Romoje, Palazzo Venezia rūmuose, kurie buvo ir Italijos vyriausybės vadovo būstinė.

Didžiosios fašizmo tarybos nariai buvo:

• Vyriausybės vadovas ir fašistų dučė Benitas Musolinis (1928 m. gruodžio 9 d. – 1943 m. liepos 25 d.)
• Kvadrumvirai (4 fašistų partijos vadovai, vadovavę Žygiui į Romą – Michele Bianchi (m. 1930 m.), Emilio De Bono, Cesare Maria De Vecchi ir Italo Balbo (m. 1940 m.).
• Italijos senato prezidentas, Italijos Deputatų rūmų prezidentas (nuo 1939 m. pastarąjį pakeitė Fascijų ir korporacijų rūmų prezidentas).
• Italijos teisingumo, užsienio reikalų, žemės ir miškų ūkio, švietimo, korporacijų, liaudies kultūros ministrai.
• Italijos karališkosios akademijos prezidentas^[1], Ypatingosios padėties ir gynybos teismo prezidentas, Pramonininkų, Žemės ūkio darbininkų, Pramonės darbininkų, Ūkininkų korporacijų prezidentai.
• Juodmarškinių vadas.
• Nacionalinės fašistų partijos sekretorius (jis buvo ir Didžiosios fašizmo tarybos sekretorius).
• Kiti asmenys, kuriuos į tarybą atrinkdavo pats Musolinis ir kurie trejus metus būdavo tarybos nariais.

Taryba turėjo šias galias:

• Galią rinkti Fašistų partijos deputatus, parinkti kandidatus į partijos sekretoriaus ir kitus partijos vadovų postus, tvirtinti partijos statutus, partijos politikos kryptis.
• Galią parinkti sosto paveldėjimo liniją, tame tarpe sosto įpėdinį.
• Galią parinkti galimus kandidatus į premjero postą, į Didžiosios tarybos, Senato, Deputatų rūmų (vėliau Fascijų ir korporacijų rūmų) narius,
• Galią nustatyti premjero įpareigojimus, derinti tarptautines sutartis, kitus užsienio politikos klausimus.

Didžiosios tarybos posėdžius šaukdavo pats premjeras (B. Musolinis), visi nutarimai ir įstatymai įsigaliodavo tik jam pritarus. Skirtingai nuo nacistinės Vokietijos fiurerystės principo Didžioji taryba teoriškai turėjo galią rekomenduoti Italijos karaliui nušalinti premjerą. Didžioji taryba buvo vienintelis Musolinio valdžios ribotuvas.

Didžioji taryba balsų dauguma (19 balsų už, prieš 8, susilaikė 1) 1943 m. liepos 25 d. (po Sąjungininkų išsilaipinimo Sicilijoje) rytą nušalino Musolinį iš posto. Devyniolikos tarybos narių, balsavusių už nušalinimą, skaičiuje buvo ir Musolinio žentas Galeacas Čianas (Galeazzo Ciano, buvęs užsienio reikalų ministras) bei įtakingas maršalas Emilio De Bono. Šie du tarybos nariai ir dar trys vidiniai Musolinio priešininkai, kurie, remiami vokiečių kariuomenės, galėjo išlaikyti Musolinio valdžią šiaurės Italijoje, 1944 m. sausį Veronoje buvo nuteisti mirties bausmei, kuri buvo įvykdytas trimis dienomis vėliau.