Dainininkų profesionalų būta nuo seno Rytų šalyse, Senovės Graikijoje, Senovės Romoje. ViduramžiaisEuropoje garsėjo bardai, trubadūrai, minezingeriai. Dainavimas Europoje ypač suklestėjo XVII a. Susiklostė keletas krypčių (kamerinis, operinis dainavimas), stilių, nacionalinių mokyklų. Paplito kantileninis, koloratūrinis dainavimas, ypač didelę reikšmę dainavimo raidai turėjo bel canto, skatinęs operos plėtotę. XVII a. – XVIII a. greta operos svarbią vietą užėmė kamerinis dainavimas, gyvavęs didikų rūmuose, bažnyčiose.
Suklestėjus operai atsirado žymių dainininkų, kurie ištobulino ne tik bel canto, bet ir kitus dainavimo būdus – kantilena, koloratūra, rečitatyvas. Dainavimas svarbus ir pramoginėje muzikoje (šansonetė). XX a. antroje pusėje paplitus popmuzikai, ypač rokui, ansambliams, pradėta dainavimą jungti su rečitavimu, kalbėjimu, šnabždesiu ir t. t.[1] Kompozitoriai muziką dažniausiai kuria atsižvelgdami į dainininko balso ypatybes.