Britų Hondūras (angl. British Honduras) – Britų imperijos kolonija Centrinėje Amerikoje, dabartinės Belizo valstybės teritorijoje.
Pradžioje būsimos kolonijos teritorijos priklausė Ispanijai, tačiau jau 1638 m. čia pradėjo kurtis anglų medkirčiai, iš Belizo gabenę vertingą medieną. Pagrindine jų kolonija tapo Belizo miestas. XVII–XVIII a. vyko intensyvios kovos tarp ispanų ir britų kolonizatorių. 1754 m. ispanai surengė didelio masto ataką, tačiau ji buvo nesėkminga. Ispanai pripažino britų teises į Belizą, tačiau vis dar tęsė atakas, 1779 m. atakavo Belizo miestą. Galutinė britų pergalė pasiekta 1798 m. po Šv. Jurgio įlankos mūšio.
Teritorija buvo pradžioje pavaldi Jamaikos kolonijai, o 1862 m. sudaryta atskira Britų Hondūro kolonija.[1] Pagrindinis verslas buvo medienos pramonė. Joje dirbti į teritorija jau nuo seniau buvo atgabenta daug vergų negrų. Iš jų, vietinių majų ir metisų susidarė etninė grupė, vadinama garifunais. Dalis jų prasigyveno ir tapo žemvaldžiais. Dėl didelės priklausomybės nuo importo iš Didžiosios Britanijos ir centralizuoto valdymo iš Belizo miesto kolonija išliko gan skurdi, o toliau nuo sostinės esantys regionai vystėsi labai lėtai. Kritus medienos paklausai Britų Hondūrą ištiko ekonominė krizė, pradėtas cukranendrių, kavos, kakavos, bananų auginimas, tačiau kolonija nesugebėjo konkuruoti su kitomis Karibų jūros regiono valstybėmis. Visgi pradėjus gumos gavybą iš paprastojo gumenio medžių Britų Hondūro ekonomikai pavyko atsigauti. XX a. pr. dėl medienos paklausos JAV vėl pradėtas masinis medžių kirtimas ir eksportas. 1931 m. kolonija patyrė milžiniškų nuostolių – dėl Didžiosios depresijos vyko ekonominė stagnacija, be to nuožmus uraganas visiškai nuniokojo Belizo miestą. Kilo streikai, riaušės. Daugelis indėnų, kreolų gyveno labai prastomis gyvenimo sąlygomis, klestėjo nedarbas, nusikalstamumas.
XX a. viduryje pradėtos gerinti dirbančiųjų sąlygos, vystyti infrastruktūra, kūrėsi politiniai judėjimai, prasidėjo nepriklausomybės siekis. Tačiau kaimyninė Gvatemala reiškė pretenzijas į Britų Hondūro teritoriją, todėl nepriklausomybės suteikti neskubėta. 1964 m. kolonijai suteikta savivaldos autonomija, Jungtinė Karalystė prižiūrėjo tik tarptautinį saugumą, gynybą, užsienio politiką. 1973 m. kolonija pervadinta į Belizą. 1975 m. buvo sudarytos sąlygos skelbti nepriklausomybę, tačiau dėl išlikusio Gvatemalos pavojaus to daryti neskubėta. JK ir Gvatemalos vadovai ne kartą rinkosi į derybas, buvo kviečiami neutralūs tarpininkai, tačiau konflikto išspręsti nepavyko. 1972 m. buvo iškilusi karo grėsmė. Palaipsniui Belizui pavyko užsitikrinti daugelio Lotynų Amerikos valstybių paramą. 1981 m. Belizas paskelbtas nepriklausoma valstybe.[1]
Išnašos
.svg)
.png)
