Brandenburgas-Prūsija (vok. Brandenburg-Preußen) buvo istorinė Brandenburgo markgrafų Hohencolernų valdoma valstybė 1618–1701 m. Kai Prūsijos valdovų vyriškoji linija išmirė 1618 m., ji atiteko Brandenburgo markgrafams, nes jie buvo susiję giminystės ryšiais. Be to per santuokos ryšius Hohencolernai gavo kelias Reino kunigaikštystes (Klevės, Marko ir Ravensbergo) 1614 m. Ksanteno sutartimi.
Vestfalijos sutartimi 1648 m. Brandenburgas-Prūsija gavo Mindeno vyskupystę ir Halberstadto kunigaikštystę. 1653 m. prijungta Tolimoji Pomeranija, 1680 m. – Magdeburgo grafystė. Brombergo sutartis 1657 m. panaikino Prūsijos vasalystę Lenkijai, suteikė jai Lauenburgo ir Bütovo žemę, Draheimą. Saint-Germain-en-Laye sutartis (1679 m.) atidavė Prūsijai Oderio žemupį.
XVII a. antroji pusė padėjo pamatus Prūsijos galiai ateityje. Brandenburgo-Prūsijos karinis potencialas rėmėsi nuolatine armija (nuo 1653 m.), kuri pasižymėjo pergalinguose 1656 m. Varšuvos ir 1675 m. Ferbelino mūšiuose. Tuo metu buvo pastatytas laivynas, įkurtos vokiečių kolonijos Aukso krante ir Argino saloje prie Mauritanijos, Brandenburgo Šv. Tomas Karibų jūros regione. Elektorius Frydrichas Vilhelmas atvėrė duris imigrantams („Peuplierung“), kurių dauguma buvo protestantai iš visos Europos. Tarp jų daugelis buvo hugenotai, palikę Prancūziją po Nanto edikto. Jis taip pat pradėjo valstybės centralizaciją.
1701 m. Frydrichas I tapo Prūsijos karaliumi, nes ji buvo už Šv. Romos imperijos ribų. Šį faktą pripažino Habsburgai ir kitos Europos monarchijos kai buvo sudaromos sąjungos per Ispanijos įpėdinystės ir Šiaurės karus. Nuo tada Brandenburgas-Prūsija vadinamas Prūsijos karalyste ar Prūsija. Frydrichas ir jo įpėdiniai toliau centralizavo personaline unija sujungtas valstybes dalis ir jas pertvarkė į Berlynui pavaldžias provincijas.
