Blokinis namas – bendras pastato, kurio statybinių konstrukcijų didžiąją dalį sudaro blokai ar net atskirai pagaminti kambariai, pavadinimas. Dažniausiai suprantamas kaip daugiaaukštis namas, kurio atskiruose butuose gyvena skirtingos šeimos. Blokiniu namu galima vadinti ir individualų namą, kurio pagrindinės dalys yra blokai.
Statybų istorija
Pirmi blokiniai namai buvo pradėti statyti 1920 m. Berlyne ir Drezdene. Jie iš karto savo išvaizda išsiskyrė iš kitų namų - neaukštų, skirtų vienai šeimai. Juose galėjo gyventi daug daugiau žmonių, skaičiuojant vienam vienetui žemės, negu kito tipo namuose ir tai gerokai mažino miesto infrastruktūros palaikymo išlaidas.
Jungtinėje Karalystėje pirmi blokiniai namai buvo pastatyti po Antrojo pasaulinio karo, siekiant suteikti gyvenamąją vietą žmonėms, gyvenantiems antisanitariniuose XIX a. namuose, bei tiems, kurių namai buvo sugriauti per karą. Pradžioje blokiniai namai atrodė patrauklūs ir daug kas norėjo juose gyventi. Vėliau, kai namų būklė blogėjo, jie įgavo nepageidaujamo, pigaus gyvenamojo ploto įvaizdį. Jungtinėje Karalystėje šių būstų populiarumas smuko, kai 1968 m. apgriuvo Ronan centras. Galiausiai blokinių namų statybos buvo atsisakyta, bet po 30 metų jų statyba buvo vėl atnaujinta Birmingeme, Glazge, Lise, Liverpulyje, Londone ir Mančesteryje.
JAV
JAV pirmas blokinis namas pastatytas 1939 m. Niujorke. XX a. septintą - aštuntą dešimtmetį JAV vyriausybė eksperimentavo ir bandė statyti blokinius namus neturtingiems žmonėms. Toks bandymas žlugo, nes daugelis tokių namų tapo getais. Dabar dauguma šių namų sugriauti, renovuoti arba perstatyti. Tuo tarpu daugiaaukščiai, skirti komercinei veiklai, yra labai populiarūs dėl didelių žemės ir nekilnojamojo turto kainų.
Azija
Azijoje dėl didelių žemės kainų daug žmonių gyvena daugiaaukščiuose. Pavyzdžiui, Singapūre ir Honkonge žemės kainos yra tokios aukštos, kad beveik visi gyvena blokiniuose namuose (Honkonge - daugiau kaip 60 % gyventojų).
Pirmas blokinis namas SSRS buvo pastatytas 1959 m. Toliau jie buvo statomi masiškai. Tuo buvo siekiama aprūpinti dėl ūkio industrializacijos vis augančių miestų žmones gyvenamuoju plotu bei atkurti karo metu sunaikintą gyvenamojo ploto fondą. Blokiniai namai buvo statomi ne tik dideliuose miestuose, bet ir mažuose miesteliuose, net didesniuose kaimuose. SSRS bei kitose buvusiose socialistinio lagerio valstybėse, kartu ir Lietuvoje, blokinių namų statymo pikas buvo nuo 1959–1990 metai.
Pirmieji blokiniai namai liaudyje įgavo chruščiovkės pavadinimą. SSRS 1970 m. buvo priimtas Vieningas statybinių detalių katalogas, kurio pagrindu toliau buvo projektuojami tipiniai namai, todėl visoje SSRS blokiniai namai buvo statomi iš nedidelio asortimento dydžio blokų. Blokiniai namai dažniausiai neturėjo jokių ornamentų, turėjo plokščią stogą. Pradžioje buvo statomi 3-5 aukštų, vėliau aukštesni, net 25 aukštų namai. 9 aukštų ir aukštesniuose blokiniuose namuose buvo įrengiamas liftas. Kai kuriuose dideliuose buvusio sovietinio lagerio miestuose stovintys ant brangios žemės blokiniai namai dabar griaunami ir vietoj jų statomi nauji, daug aukštesni, kartais taip pat blokiniai namai.
Buitis blokiniuose namuose
Skirtingai negu komunaliniuose butuose, čia žmonės turi daug daugiau privatumo, o dažnai tik iš matymo pažįsta savo kaimynus. Blokiniuose namuos paprastai yra bloga garso izoliacija, maža virtuvė, tualetas, praustuvas ir vonia viename kambaryje. Dabar tokio tipo namai Lietuvoje sudaro didžiausią gyvenamojo ploto dalį ir turi vertę. Visos kalbos dėl jų nugriovimo taip ir lieka kalbomis, nes jų vertė yra kelis kartus didesnė, negu žemės vertė, ant kurios jie stovi, be to, daugelis dar yra patvarūs, neavarinės būklės.
Pats garsiausias buvusioje SSRS teritorijoje daugiau kaip 10 metų per Naujus Metus rodomas filmas, kuriame žmogus, atvykęs į kitą miestą, patenka į tokio paties pavadinimo gatvėje stovintį tokį patį butą, yra „Likimo ironija, arba po pirties“ (rus.Ирония судьбы, или С лёгким паром!).
