Viduriniojo Bizantijos meno laikotarpio mozaika, vaizduojanti Madoną su Kūdikiu Hosios Luko vienuolyne GraikijojeBizantijos imperijos teritorijos kaita 476-1400 m.
Bizantijos menas − viduramžiųBizantijos imperijos ir su ja kultūriškai susijusių šalių menas. Apima dailės, architektūros, literatūros ir amatų kūrinius, sukurtus nuo 395 m. Romos imperijos išsiskyrimo į Rytų (Bizantijos) ir Vakarų dalis iki 1453 m. Bizantijos imperijos žlugimo užėmus Konstantinopolį turkams.
Apžvalga
395 m. Romos imperija buvo padalinta į Vakarų (Romos) ir Rytų (Konstantinopolio) dalis. Rytų imperija įgavo Bizantijos pavadinimą nuo ankstesnio sostinės, Konstantinopolio miesto, pavadinimo Bizantionas. Šis pavadinimas buvo suteiktas vėlesnių istorikų, patys imperijos gyventojai valstybės taip nevadino. Bizantijos imperija tapo graikiškojo meno tradicijų saugotoja ir tęsėja. Iki VI a. ryškios atskirties tarp Vakarų ir Rytų Romos imperijų meno nebuvo, abiejose dalyse pasireiškė ankstyvosios krikščionybės menas. Vakarų Romos imperijai smunkant kultūriškai pradėjo lyderiauti Rytų imperija, ypač menai suklestėjo valdant imperatoriui Justinianui I (valdė 527−565 m.), kuris vien Konstantinopolyje pastatė ir atnaujino apie 30 bažnyčių. Bizantijos menas buvo tampriai susijęs su imperijos religija − stačiatikybe (Rytų ortodoksija). Vakarinės Romos imperijos dalies menas buvo ženkliai paveiktas ir kardinaliai transformuotas įsiveržusių germanų ir keltų genčių kultūros. Savo ruožtu Bizantijos imperijos menas buvo paveiktas graikų ir rytinių Viduržemio jūros pakrančių tautų kultūros, kuri ilgainiui susimaišė su romėniška tradicija. Bizantijos imperijoje buvo siekiama išlaikyti buvusios Romos imperijos kultūros tęstinumą. Tam padėjo imperijos karinė galia − Justinianui I valdant į Bizantijos imperijos įtaką pateko didelės dalys jau buvusios Vakarų imperijos Italijoje ir Šiaurės Afrikoje.
Bizantijos menas skirstomas į tris laikotarpius:
Ankstyvasis (apie 330−750 m.);
Viduriniojo laikotarpio (apie 850−1204 m.);
Vėlyvasis (1261−1453 m.).
Su Bizantijos imperijos žlugimu jos menas neišnyko ir jo formos buvo perimtos ir naudojamos iki šių laikų rytų ortodoksų sakraliniame mene − Rusijoje, Balkanų valstybėse, Gruzijoje ir kitur.
Ankstyvosios Bizantijos architektūros pavyzdžių daugiausiai išliko ne Konstantinopolyje, o Italijos mieste Ravenoje, buvusioje Vakarų Romos imperijos sostinėje, kurią 540 m. užėmė Justiniano I generolas Belizarijus. Svarbiausiu statiniu joje yra San Vitale bažnyčia, pradėta dar Raveną valdžiusių ostrogotų. Bažnyčia baigta 547 m. Ji yra oktagonalaus išplanavimo su apskritiminiu pagrindu. San Vitale bažnyčia turėjo sąsajų su kupolinėmis ankstyvosiomis krikščionių bažnyčiomis, tačiau kai kurie bruožai joje aiškiai buvo paimti iš Konstantinopolio ir rytų kultūrų. Jos vidaus erdvių išdėstymas yra žymiai turtingesnis. Bažnyčioje buvo pastatytos galerijos − antras aukštas, tikriausiai skirtas moterims, kas buvo įprasta Rytų apeigų šventyklose (pvz., judaizmo). Auditorija nuo centrinės bažnyčios dalies atskirta pusapvalėmis nišomis, kurios bendrai su bažnyčios dekoru sukūrė judėjimo įspūdį aplink centrinį bažnyčios plano apskritimą. Bažnyčios langai yra didesni ir išdėstyti kiekviename aukšte, taip įleisdami daug daugiau šviesos nei įprastai Vakarų imperijos dalies bažnyčiose.
San Vitale bažnyčios dizaine labai menkai išreikšta kompozicinė ašis, nukreipta į Rytų pusę, kas buvo būdinga ankstyvosioms krikščionių bažnyčioms. Be to, Bizantijos architektūroje pradėjo dominuoti kupolinės bažnyčios, skirtingai nuo Vakarinėje dalyje įprastų bazilikos pavidalo bažnyčių. Kodėl taip atsitiko, tiksliai nežinoma. Siūlomi įvairūs paaiškinimai, įtraukiant religines, politines, praktines priežastis. Bažnyčia pasižymi neįprastu, asimetriškai pastatytu narteksu, todėl įėjęs tikintysis, norėdamas save lygiuoti pagal apsidę, turėjo pasukti į kairę arba dešinę. Kodėl įvestas toks dezorientacinis elementas bandoma paaiškinti tuo, kad esą kompozicija sukuriama mentalinė atskirtis tikinčiajam tarp „žemiškojo“ pasaulio bažnyčios prieangyje pereinant tamsią ambulatoriją ir „dangiškojo“ pasaulio bažnyčios kupolinėje, gerai apšviestoje dalyje.
San Vitale bažnyčios vidinės sienos beveik ištisai padengtos mozaikomis. Tarp vaizduojamų biblijinių motyvų jose galima rasti pavaizduotus patį Justinianą, jo žmoną Teodorą su savo svitomis. Figūros vaizduojamos aukštomis ir plonomis, labai mažomis pėdomis. Veidams suteiktos šlifuoto kristalo formos su didelėmis akimis. Veikėjai vaizduojami frontaliai, iškilmingi, be užuominos į judėjimą, veiksmą. Sudaromas ceremonijos įspūdis: Justinianas pavaizduotas atnešęs dubenį duonai, o jo žmona − taurę vynui, kas yra akivaizdi užuomina į eucharistiją. Justiniano galią politikoje ir religijoje tikriausiai simbolizuoja 12 jo svitos dalyvių (galbūt aliuzija į 12 Kristaus apaštalų). Pavaizduotas Justiniano skydas su Kristaus monograma tikriausiai reprezentuoja mintį, kad Justinianas užkariavo Raveną su paties Dievo pagalba ir gali turėti aliuzijų su pirmojo krikščioniškojo imperatoriaus Konstantino pergalės mūšyje prie Milvijaus tilto istorija.
Sofijos soboro vidaus erdvė Sofijos soboro išilginis pjūvis
Neabejotinai reikšmingiausiu bizantiniu statiniu Konstantinopolyje (dabartinis Stambulas) yra Sofijos soboras. Ši bažnyčia buvo užsakyta dar imperatoriaus Konstantino, tačiau sugriauta 532 m. maištų metu. Numalšinęs riaušininkus Justinianas užsakė iš naujo perstatyti bažnyčią. Savo didybe Sofijos soboras turėjo demonstruoti ir paties imperatoriaus galią. Pastatyta vos per 5 metus bažnyčia taip pagarsėjo, kad istorijoje buvo išsaugoti jos architektų vardai: geometras Amfemijus iš Tralo, statikos ir kinetikos specialistas, ir fizikas Izidorius iš Mileto, parašęs traktatą apie skliautų statybą. Soboro kupolas sugriuvo 558 m. žemės drebėjimo metu ir buvo perstatytas aukštesniu. Konstantinopolį užėmus turkams soboras buvo paverstas mečete, prie jo pristatyti 4 minaretai, papildomi kontraforsai ir įterpta įvairių islamo meno motyvų.
Sofijos soboras yra išilginės ašies kompozicijos pagal ankstyvųjų bazilikų pavyzdį, tačiau jo plane viską užgožia didžiulė stačiakampiška centrinė nava su kupolu virš jos. Soboro kupolo statybų naujoviškumas pasireiškė tuo, kad pirmą kartą monumentalioje skalėje kupolas buvo pastatytas ant erdvinius trikampius primenančių atramų − burių. Tai tapo pavyzdžiu Bizantijos bažnyčių statyboms ir vėliau perimta Vakarų Europos architektūroje. Justiniano istorikas Prokopijus Cezarietis taip apibūdino bažnyčios vidaus dizainą: „Kiekvienas, įėjęs į bažnyčią pasimelsti, iš karto supranta, kad tai ne žmogaus galios ir sugebėjimų, o Dievo įsikišimo dėka šis statinys yra toks puikus. Todėl jo dvasia tampa pakilusi Dievo link ir apimta jausmo, kad Dievas yra netoli“. Soboro architektūriniai elementai suderinti taip, kad sudarytų lengvumo, o kartu su puošniomis mozaikomis − nerealaus, dvasinėje erdvėje egzistuojančio statinio įspūdį.
Išdėstant sieninę tapybą ir mozaikas šventųjų temomis, Bizantijoje griežtai laikytasi tam tikrų taisyklių. Žmonės vaizduoti be reikšmingesnio emocinio vaizdavimo, pailgintų figūrų, plokšti ir lyg bekūniai. Iškilmingą atmosferą kūrė apytamsiai skliautai. Būdingos spalvos − violetinė, juoda, auksinė. Išorinę sienų dalį pagyvindavo siauros šiek tiek išsikišusios iš sienos vertikalios mentės. Viršutinėje dalyje jos pereina į arkas. Po arkomis − nišinės struktūros. Tokios rūšies pagražinimų viduramžiais randama ir Vakarų Europoje. Bizantiškųjų kolonų kapiteliai buvo su į viršų platėjančiomis trikampėmis sienelėmis, žemesniame reljefe papuošti augaliniais motyvais ir gyvūnų atvaizdais. Virš kapitelio paprastai buvo dar vienas į viršų platėjantis akmeninis blokas.
Bizantijoje plačiausiai paplito kryžiaus kupolinės bažnyčios. Jų planas primena lygiakraštį, graikišką kryžių. Virš jo centro arba virš jo galų iškildavo kupolai. Daugelyje bizantiškų pastatų kupolas yra pagrindinė statinio dalis. Kad ir kokio plano būtų − panašaus į graikiškąjį kryžių, apvalaus ar daugiakampio, visi tokie statiniai vadinami centriniais kupoliniais.
Mozaika su imperatore Teodora San Vitale bažnyčioje
San Vitale bazilikos presbiterijos mozaikos
Skulptūra ir tapyba
Kaip ir ankstyvajame krikščionių mene, bizantiškajame skulptūrai irgi beveik neskiriama dėmesio. Be architektūrinių dekoracijų ir kai kurių sarkofagų, ankstyvajame Bizantijos mene labiausiai buvo paplitę reljefai iš dramblio kaulo ir sidabro, kurių nemažai išlikę. Vienas iš būdingų pavyzdžių yra „Barbierinio diptikas“ iš VI a., skirtas imperatoriaus Justiniano užkariavimams pažymėti. Jame išlaikomas ryšys su klasikinės skulptūros tradicija, tačiau visas imperatoriaus vaizdinys sukrikščionintas. Centrinėje panelėje imperatorių sveikina Pergalė, virš jo − angelų nešamame medalione pavaizduotas laiminantis Kristus, pėdą prilaiko Žemės personifikacija, žemiau žmonių ir kai kurių gyvūnų vaizdiniais (liūtas, dramblys) vaizduojami imperatoriaus nukariauti kraštai. Paties imperatoriaus figūra vaizduojama valdinga, energinga ir labai skiriasi nuo Marko Aurelijaus statulos ramaus vaizdinio, pagal kurį modeliuota.
Tapyba ankstyvojoje Bizantijoje plačiai paplito. Kuriamos miniatiūros rankraštinėms knygoms (manuskriptams) ir ikonos. Ikonos buvo skirtos tiek asmeniniam, tiek viešam pagarbinimui. Buvo tikima, kad pavaizduotas Kristus, Mergelė Marija ar šventasis išties savo esybe gali veikti iš ikoninio vaizdinio. Kai kurioms ikonoms buvo priskiriami išgydymo stebuklai, jos nešamos į mūšį ar kabinamos ant miesto vartų kaip saugotojos. Ikonos buvo kuriamos dažų pigmentą ištirpdžius karštame vaške. Ši technika garantavo ilgalaikį ikonos nenusidėvėjimą, tačiau dėl vėliau siautusių ikonoklastų ankstyvųjų bizantietiškų ikonų išliko labai mažai. Ikonų kilmė neaiški, tikriausiai jos buvo tapomos kaip portretai ir žinomiausios išliko Šv. Kotrynos vienuolyne Sinajaus kalne. Tiek ikoninio, tiek skulptūrinio reljefo vaizdavimui būdinga, kad veikėjų aplinka vaizduojama simboliškai, ornamentuotai. Stačiatikių tikėjimą išpažįstančiose šalyse iki šių laikų ikonos tapomos laikantis Bizantijoje nustatytų taisyklių.
Po Justiniano I ir jo valdymo įtakoto laikotarpio Bizantijoje kilo ikonoklastinė prieštara, sukelta 726 m. paskelbto imperatoriaus Leono III edikto, kuriuo buvo uždrausti religiniai vaizdiniai. Prieštara truko apie 100 metų. Jos metu ikonoklastai, remdamiesi tiesioginiu Biblijos religinių vaizdinių draudimo aiškinimu (nes jų garbinimas esą veda į stabmeldystę), naikino ankstyvojo Bizantijos meno pavyzdžius. Ikonoklastams priklausė imperatorius ir jie daugiausiai paramos sulaukė rytinėse imperijos provincijose. Priešingo požiūrio šalininkai ikonodulai (arba ikonofilai), pasisakantys už religinių vaizdinių naudojimą, daugiausiai buvo atstovaujami vienuolynų ir laikėsi požiūrio, kad Kristaus asmuo neatsiejamas nuo savo žemiškojo vaizdinio, tokiu būdu tikintysis, atiduodamas pagarbą Kristaus vaizdiniui, atiduoda ją pačiam Kristui. Ikonoklastinės prieštaros giluminės priežastys slypėjo giliau nei vien požiūrių skirtumai, taip pat tuo metu imperija prarado dideles teritorijas dėl arabų ekspansijos. Iki 843 m. ikonodulų pergalės Bizantijos menas patyrė didelį nuosmukį, tačiau po to greitai atsigavo. Viena to priežasčių buvo ta, kad ikonoklastinė prieštara nepaveikė pasaulietinio meno.
Vienu meno atgaivinimo įkvėpėjų buvo imperatorius Bazilijus I (valdė 867−886 m.). Toliau plačiai buvo iliustruojami manuskriptai („Paryžiaus psalmynas“, X a.), pavyzdžiai imami iš romėniško meno tradicijų. Monumentalaus dydžio skulptūros kūriniai išnyko, tarp jų − imperatoriaus portretai. Skulptūra dažniausiai buvo naudojama kaip architektūrinio dekoro dalis, išskyrus mažos skalės reljefus ( „Narbarvilio triptikas“, X a.). Po ikonoklastinio laikotarpio Bizantijoje nebebuvo statomos didžiulės bažnyčios kaip Sofijos soboras, o paplito nuosaikesnės skalės statiniai, labiau primenantys vienuolynų bažnyčias. Vienas iš būdingų pavyzdžių yra Dafnio vienuolyno (Graikija) kupolinė bažnyčia, kurios plane graikiškas kryžius įterptas į stačiakampį ir iš abiejų pusių pridėti narteksas ir apsidė. Kiti būdingi šio laikotarpio architektūros pavyzdžai − Hosios Luko vienuolynas Graikijoje, Nea Moni vienuolynasChijo saloje.
Po ikonoklastinio laikotarpio Bizantijos mene iškilo kenčiančio Kristaus figūra. Ankstyvajame krikščionių mene buvo pabrėžiamas Kristaus romumo, dieviškumo savybės, kančios scenų buvo reta ir jos net iš toli neprilygo tam emociniam poveikiui, kuris pradėtas perteikti viduriniojo laikotarpio Bizantijos mene. Todėl kenčiančio Kristaus vaizdinio atsiradimas tikriausiai yra ikonoklastų siautėjimo laikotarpio išdava. Dafnio bažnyčios mozaika (restauruota), vaizduojanti Nukryžiavimo sceną yra vienas būdingų Kristaus kančios scenų pavyzdžių.
Didžiausia ir prabangiausia šio laikotarpio bizantietiško stiliaus bažnyčia pastatyta XI a. Venecijoje, glaudžiais prekybiniais ir konkurenciniais ryšiais su Bizantija susijusiame Italijos mieste. Tai − Šv. Morkaus bažnyčia. Ji buvo modeliuota pagal Justiniano I laikų Šv. Apaštalų bažnyčią Konstantinopolyje (sugriauta) ir buvo tokia didelė, kad jai sukurti ne vienas, o penki kupolai. Venecija kurį laiką buvo Bizantijos priklausomybėje ir ilgą laiką sekė bizantiniu pavyzdžiu mene ir prabangoje (Šv. Morkaus bažnyčia buvo praminta „aukso“ dėl joje sukauptų turtų). Bažnyčiai dekoruoti venecijiečiai kvietėsi mozaikininkus iš Konstantinopolio. Italijoje paplitęs bizantinis stilius ir jo apraiškos buvo vadinamas „graikiškuoju“. Kitų šio laikotarpio meno pavyzdžių išliko Sicilijos salos Monrealės miesto katedroje. Sicilijos sala kurį laiką irgi priklausė Bizantijos imperijai ir ją užkariavę normanų karaliai nesijautė prastesniais už imperatorius. Dirbti ties Monrealės katedros dekoru buvo iškviesti mozaikininkai iš Konstantinopolio, nors temos ir jų išdėstymas buvo parinkti pagal Vakarų Europos supratimą.
„Paryžiaus psalmyno“ iliustracija, vaizduojanti žydų biblijinį Raudonosios jūros perėjimą, apie 950 m.
„Arbavilio triptikas“, pavaizduotas Kristus su Šv. Jonu Krikštytoju ir Šv. Marija iš šonų ir įvairiais šventaisiais, apie 950 m., Luvras
Dafnio vienuolyno bažnyčios planas
Monrealės katedros apsidės mozaikos, apie 1180−90 m.
Vėlyvasis Bizantijos menas
„Anastazis“, freska Chora vienuolyno bažnyčioje Stambule, apie 1310−20 m. Pavaizduotas Kristus, ištempiantis Adomą ir Ievą iš kapų
1204 m. Ketvirtojo kryžiaus žygio metu Vakarų Europos kryžiuočiai užėmė Konstantinopolį, kurį kontroliavo iki 1261 m. Po to prasidėjo vėlyvasis Bizantijos meno pakilimo laikotarpis iki jos žlugimo 1453 m. Kryžiuočių antplūdis atnešė į Bizantiją vakarietiško meno įtaką. Nors šiuo metu imperija turėjo didelių sunkumų ekonomikoje, jos turtingieji negailėjo pinigų prabangai. Menai atsigavo remiant imperatorių Paleologų dinastijai, tačiau niekuomet neatgavo buvusio klestėjimo. Geriausiai išsilaikė šio laikotarpio mozaikų ir tapybos pavyzdžiai Chora vienuolyno bažnyčioje Stambule (dabar Kariye muziejus). Freska „Anastazis“ joje demonstruoja ankstesniam Bizantijos menui nebūdingą dinamiškumą, tačiau kartu ir aiškius tradicinius bizantietiško meno elementus. Ikonų mene buvo vienijami tradicinio Bizantijos ir kai kurie vakarietiško meno elementai.
Bažnyčiose vietoj mozaikų daugiau naudojama pigesnė sieninė tapyba. Temos tapo labiau pasakojamojo pobūdžio, skirtingai nuo anksčiau įprastų vienišų ir atsietų nuo istorijos religinių vaizdinių. Pavienės ikonos buvo pradėtos jungti į ikonostasus. Jų pavyzdžių išliko Ochride Makedonijoje (Ikonų galerija), kur jos buvo importuojamos iš Konstantinopolio. Daug ikonų buvo tapomos iš dviejų pusių, nes dažnai jos buvo nešamos procesijų metu − kad tikintieji galėtų matyti ikonos vaizdinį geriau. Tokios ikonos bažnyčiose buvo montuojamos ne ikonostatuose, bet atskirai ant stovų, kad tikintieji jas matytų iš abiejų pusių. Kultūriškai iškilo Mistros miestas Graikijoje.
Bizantiškasis menas paveikė kultūriškai ir religiškai susijusių šalių − Rusijos, Gruzijos ir Balkanų, meną. Šiuo vėlyvuoju periodu Rusijoje suklestėjo viduramžių ikonų menas, įtakotas bizantietiško stiliaus. Garsiausiu Rusijos ikonų meistru buvo Andrejus Rubliovas (apie 1370−1430). Jo ikona „Trys angelai“ tapyta ryškiomis, spindinčiomis spalvomis, angelų figūrų išskyrimas pasiekiamas ne individualizuotais bruožais, o skirtingos spalvos plotais, angelų kontūrai apvesti subtilia linija. Bizantietiškam menui būdinga tai, kad jo objektus menininkai siekė vaizduoti sudvasintais, daugiau religinės vizijos padiktuotais vaizdiniais, skirtingai nuo Vakarų Europoje propaguoto vaizdinio perteikimo studijuojant natūrą. Dvasiškasis pasaulis buvo suprantamas nekintančiu, pastoviu, todėl menininkai prisilaikė tradicijos ir dar VI a. sukurti Šv. Kotrynos vienuolyno Sinajaus kalne vaizdiniai menkai skyrėsi nuo XIV a. vaizdinių Chora vienuolyno bažnyčioje Stambule. Bizantijos imperijai žlugus 1453 m. jos meno normos, ypač religiniame mene, toliau buvo išlaikomos ir beveik nepakito iki šių dienų Rytų ortodoksų tikėjimą išpažįstančiose šalyse.
Pantanasa bažnyčios interjeras Mistroje su ikonostasu priešakyje
_-_Virgin_with_child_02.jpg)
.JPG)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
,_500-550_ca..JPG)
