PROFILPELAJAR.COM

Baudžiamoji teisė – viešosios teisės šaka; visuma teisės normų, kuriomis veikos yra uždraudžiamos, įvardijamos kaip baudžiamosios ir už jas nustatomos sankcijos. Daugelyje valstybių baudžiamoji teisė kodifikuota.^[1]

Baudžiamosios normos – apsauginės. Jų reguliavimo metodas – imperatyvinis: baudžiamosios taisyklės yra tiksliai apibrėžiamos, jos negali būti pakeičiamos šalių susitarimu, privalomos laikytis, jas taikyti ir vykdyti. Jų reikalavimų įgyvendinimui gali būti panaudojama (valstybės) prievarta.^[2]

Baudžiamosios teisės normomis įtvirtintos sankcijomis siekiama paveikti teisės pažeidėją, kuriam už baudžiamąją veiką numatomi tam tikri asmeninio ar turtinio pobūdžio suvaržymai. Baudžiamoji teisė, kaip teisinio reguliavimo priemonė, yra laikoma ultima ratio, tai reiškia, kad sankcijų įtvirtinimo baudžiamaisiais įstatymais turi būti imamasi tik tada, kai neįmanoma kitomis socialinėmis, teisinėmis priemonėmis (ap)ginti teisinių gėrių, kurie yra pažeidinėjami.^[3]

Istorija

Ankstyviausios civilizacijos paprastai nedarė skirties tarp civilinės ir kriminalinės teisės. Pirmuosius rašytinius teisynus sukūrė šumerai. Apie 2100–2050 m. pr. m. e. Ūro valdovas Ur-Namu priėmė Urnamu teisyną (jo tekstas išliko).^[4] Egzistavo ir dar ankstyvesnis Lagašo valdovo Urukaginos teisynas, tačiau iki šių dienų jis neišliko. Kitas svarbus to meto teisynas – Hamurabio kodeksas, sudaręs babiloniečių teisės pagrindą.^[5]

Senovės graikų baudžiamųjų įstatymų išliko tik fragmentai (pvz., Solono, Drakono).^[6]

Romos imperijos baudžiamieji įstatymai surinkti Pandektų 47–48 knygose.^[7]

Pošakiai

Plačiąja prasme baudžiamoji teisė skirstoma į 2 pošakius:^[8]

materialinė baudžiamoji teisė
formalioji (procesinė) baudžiamoji teisė.

Materialinė baudžiamoji teisė – visuma teisės normų, uždraudžiančių veikas kaip nusikalstamas ir numatančių už šių draudimų pažeidimą atitinkamas bausmes arba kitas poveikio priemones kaip šios veikos pasekmes, taip pat atleidimą nuo bausmės ar bausmės palengvinimą.^[2]

Baudžiamoji teisė gali būti suprantama objektyviąja ir subjektyviąja prasme.^[2]

Objektyviąja prasme – tai visuma draudimų ir įpareigojimų, kitų taisyklių, kurias įtvirtina baudžiamosios teisės normos. Baudžiamoji teisė subjektyviąja prasme – asmens (viešosios organizacijos) teisė, juridinė socialinė galimybė bausti asmenį už veiką, kuria kėsinamasi į svarbius teisinius gėrius. Ji preziumuojama, yra neginčijama, kadangi tam tikra žmonių bendruomenė – tiesiogiai arba per atstovus (institucijas) – nustato (visuomeninę) (san)tvarką, todėl gali ir bausti už jos pažeidimus. Pirmykštėje bendruomenėje – tam tikra žmonių grupė, vėliau – atitinkama korporacija (religinė bendruomenė, pvz., Katalikų Bažnyčia, žr. kanonų teisė), dar vėliau – valstybė perėmė vykdyti teisingumo funkcijas. Vakarų valstybėse esant prievartos monopoliui, pripažįstama valstybės teisės (nu)bausti asmenį, padariusį nusikaltimą. Kiekvienas visuomenės narys turi teisę reikalauti iš valstybės, kad būtų užtikrintas jo saugumas. Ši teisė suponuoja valstybės pareigą ginti savo visuomenės narius, tuo pačiu ir pareigą užkirsti kelią nusikaltimams.^[2]

Apsaugos objektas

Baudžiamosios teisės normomis ginami ne visi teisiniai gėriai. Atsižvelgiama į jų svarbą visuomenėje ir galimos žalos pobūdį, mastą. Kadangi daugelis visuomeninių gėrių ginami kitų teisės šakų (civilinės teisės, administracinės teisės) normomis, baudžiamoji teisė laikoma paskutinė priemonė (ultima ratio) padarius teisės pažeidimą.^[9] Baudžiamosios teisės normomis saugomi tik svarbiausi visuomenės gėriai.

Santykis su kitomis teisės šakomis

Baudžiamoji teisė įtvirtina veikas, numato sankcijas, baudžiamojo proceso teisė – įtvirtina taisykles dėl bausmių ir sankcijų taikymo, bausmių vykdymo teisė – nustato konkrečių sankcijų vykdymo tvarką, režimą, konkrečias sąlygas, kompetentingas institucijas ir jų pareigas (pvz., atskirų laisvės atėmimo vietų statusą ir veiklos klausimus). Šios 3 penitenciarinės sistemos teisės šakos sąlygoja viena kitą, glaudžiai susijusios, viena be kitos negali būti taikomos, kadangi sudaro vieningą visumą.^[2]

Baudžiamoji, kaip ir civilinė teisė, yra materialinė teisė, kadangi nustato bendrąsias taisykles dėl atitinkamų visuomeninių santykių reguliavimo, todėl yra reikalinga proceso teisės normų, kad galėtų būti taikoma, o teisė, kaip socialinis reguliatorius, būtų veiksmingas.^[2]

Teisės šaltiniai

Tarptautinė teisė
Viršvyriausybinė teisė (Europos Sąjungos teisės aktai).
Baudžiamasis įstatymas – apibrėžia baudžiamąsias veikas ir numato sankcijas
Konstitucija – įtvirtina pamatiniai teisinės sistemos darinius, dažnai ir baudžiamosios teisės principus
Teisės principai
Teisinis precedentas – teismų ir kitokia teisėsaugos institucijų praktika
Išaiškinimai, teismų praktikos apibendrinimai bei kasaciniai sprendimai baudžiamosiose bylose, kuriuos priėmė Aukščiausias Teismas.

Baudžiamasis įstatymas – svarbiausias teisės šaltinis Kontinentinės teisės valstybėse. Kodifikuotas norminis teisės aktas – Baudžiamasis kodeksas, kuriame įtvirtinama baudžiamosios teisės normų sistema, detalizuojamos veikų sudėtys, nustatomos bausmės ir įtvirtinamos bausmių rūšys. Baudžiamąjį kodeksą sudaro Bendroji ir Specialioji (ypatingoji) dalys.^[10]

Baudžiamosios teisės mokslas

Pagrindinis straipsnis – Penalistika.

Baudžiamąją teisę tiria teisėtyros šaka – baudžiamosios teisės mokslas (penalistika, baudžiamoji teisėtyra).

Išnašos

↑ Baudžiamoji teisė. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-07-02.
↑ ^2,0 ^2,1 ^2,2 ^2,3 ^2,4 ^2,5 Armanas Abramavičius, Čepas A., Drakšienė A., Nocius J., Vladas Pavilonis V., Jonas Prapiestis, Švedas G. Baudžiamoji teisė. Vilnius, 1998, Eugrimas.
↑ Oleg Fedosiuk. Baudžiamoji atsakomybė kaip kraštutinė priemonė (ultima ratio) Archyvuota kopija 2022-07-02 iš Wayback Machine projekto., Jurisprudencija, 2012.
↑ Kramer, Samuel Noah. (1971) The Sumerians: Their History, Culture, and Character, p.4, University of Chicago ISBN 0-226-45238-7
↑ Harper, Robert Francis (1999). The Code of Hammurabi, King of Babylon: About 2250 B.C. : Autographed Text, Transliteration, Translation, Glossary Index of Subjects, Lists of Proper Names, Signs, Numuerals ... (anglų). The Lawbook Exchange, Ltd. ISBN 9781584770039.
↑ Albrecht, James F. „Law and Order in Ancient Civilizations“. St. John's University (NYC). Suarchyvuotas originalas 2009-07-31. Nuoroda tikrinta 2014-05-22.
↑ Craies, William Feilden (1911). „Criminal Law“ . In Chisholm, Hugh (red.). Encyclopædia Britannica (anglų). 7 (11-as leid.). Cambridge University Press. pp. 454–464.
↑ Pradel, Jean (2001). Lyginamoji baudžiamoji teisė. Eugrimas. p. 16.
↑ Wessels, Johannes (2003). Baudžiamoji teisė. Eugrimas. p. 28.
↑ Wessels, Johannes (2003). Baudžiamoji teisė. Eugrimas. p. 29.