Barneso debiutas (dar vadinamas Gedulto debiutu) pradedamas baltųjų ėjimu 1.f3. Iš 20 galimų pirmųjų ėjimų 1.f3 laikomas prasčiausiu. Pėstininku atakuojamas lentos laukelis, esantis lentos centre – e4, bet jei tai pagrindinis baltųjų siekis, nors jis neturėtų tokiu būti, tai, 1.d3 (Mizeso debiutas) arba 1.Žc3 (Dunsto debiutas) yra geresni variantai, nors ir jie laikomi gana pasyviais. 1.f3 nieko nepadaro figūrų vystymui, netgi blokuoja baltųjų vystymą, kadangi užima f3 laukelį, paprastai naudojamą žirgui išvesti. Be to, 1.f3 be reikalo susilpnina karaliaus flangą.
Kadangi 1.f3 silpnas ėjimas, yra retai naudojamas. Tačiau nėra pats rečiausias ėjimas. Kai kurie žaidėjai jį naudoja arogantiškai lyg sakydami „Prieš tave galiu žaisti bet kokiu būdu“. Po 1.f3 e5 kai kurie žaidėjai netgi tęsia visai nevykusiu 2.Kf2 ėjimu, kuris kartais vadinamas Klajojančio karaliaus debiutu. Pavyzdys galėtų būti Saimonas Viljamsas prieš Martiną Simonsą paskutiniajame Britų čempionato turnyro rounde 1999 m., kuriame Viljamsas neturėjo dėl ko žaisti.
Atmesti ėjimu 1.f3 primetamą žaidimą nėra lengva užduotis. Juodieji gali lengvai užsitikrinti pranašumą vystydami centro pėstininkus, užimdami centrą ir greitai vystyti kitas figūras. Bet tai paversti laimėjimu yra sunkiau, ir daugelyje žaidimų baltieji „atsibunda“ ir pradeda stiprų žaidimą po kelių ėjimų.
Barneso debiutas gali virsti Kvailio matu: 1.f3 e5 (arba e6) 2.g4 Vh4 matas. Iš visų baltųjų galimų 2 ėjimų tik vienas skelbia matą vienu ėjimu, 2.h3 – matą dviem ėjimais.
Šis debiutas laikomas nestandartiniu, todėl Šachmatų debiutų enciklopedijoje klasifikuojamas A00 numeriu.
Debiutas pavadintas Tomo Vilsono Barneso (1825-1874) vardu. Šis anglų žaidėjas laimėjo 8 įspūdingas pergales prieš Polą Morfį, vienoje iš jų į ėjimą 1.e4 atsakydamas 1…f6 (Barneso gynyba).
