Balys Sližys (1885 m. lapkričio 13 d. Gyvatynės kaime, Utenos apskrityje – 1957 m. liepos 20 d. JAV) – tarpukario Lietuvos politikas, savanoris.
Biografija
1904 m. baigė Liepojos gimnaziją, mokydamasis įsitraukė į slaptą lietuvybės veiklą. Tais pačiais metais įstojo į Rygos politechnikumą. Studijuodamas B. Sližys dalyvavo 1905 m. tautiniame sąjūdyje, 1905 m. gruodžio 4-5 d. buvo Didžiojo Vilniaus Seimo narys. Grįžęs į gimtąjį kaimą, jis slapta skleidė Vilniaus Seimo nutarimus, ragindamas žmones versti rusų valdžią ir kurti savą, lietuvišką. Dėl politinių persekiojimų jis buvo priverstas bėgti į užsienį, apsistojo tuometinėje Austrijoje-Vengrijoje ir iki 1912 m.
ten baigė Lvovo politechnikumą, įgijo inžinieriaus išsilavinimą.
1912 m. grįžo į Lietuvą. Vos grįžęs buvo suimtas, 1 metus praleido kalėjime. Pirmojo pasaulinio karo metais mobilizuotas į Rusijos armiją, 1915 m. su pagyrimu baigė Irkutsko karo mokyklą.
1918 m. grįžo į Lietuvą ir tapo pirmuoju Utenos apskrities viršininku, kol Raudonosios armijos intervencija apskrities valdžios veiklą nutraukė.
1919 m. stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę ir tarnavo LR krašto apsaugos ministerijos skyriaus viršininku.
1922-1924 m. VII, VIII ir IX Lietuvos Respublikos ministrų kabinetuose B. Sližys buvo Krašto apsaugos ministras. Jis pertvarkė Lietuvos kariuomenę moderniais pagrindais: pakeitė dalinių dislokaciją, pakėlė apmokymų reikalavimus, rūpinosi geresniu karininkų ir puskarininkių rengimu, aktyviai siekė Klaipėdos krašto išlaisvinimo. Kaip Lietuvos Respublikos ministrų kabineto narys jis pasirašė Lietuvos universiteto Kaune įkūrimo aktą ir turėjo lemiamą vaidmenį (kartu su ministru pirmininku Ernestu Galvanausku), Lietuvai atgaunant Klaipėdos kraštą.
1924-1926 m. X, XI ir XII Ministrų kabinetuose jis dirbo Susisiekimo ministru. B. Sližys pradėjo Šventosios uosto statybą ir geležinkelio Šiauliai-Klaipėda tiesimą, gerino sausumos kelius, tiltus, telefono ir pašto ryšius. 1925 m. rugsėjo 28 d. jam buvo suteiktas pulkininko leitenanto karinis laipsnis.
1927-1934 m. dirbo Susisiekimo ministerijoje, buvo Plentų ir vandens kelių valdybos direktoriaus padėjėjas.
1934-1939 m. buvo Klaipėdos uosto direkcijos pirmininkas, rūpinosi Klaipėdos uosto išplėtimu ir modernizavimu. Jo iniciatyva Klaipėda pralenkė apyvarta Rygą ir Taliną, susilygino su Karaliaučiumi. Nuo 1936 m. jis ėjo ir Klaipėdos "Ryto" bendrovės tarybos pirmininko pareigas. 1936 m. pavasarį kaip uosto direktorius jis leido Klaipėdos jūros skautams budžiams naujo uosto saloje įrengti savo prieplauką.
1936 m. gruodžio 14 d. paskirtas Lietuvos buriuotojų sąjungos pirmininku.[1] ir ėjo šias pareigas iki 1939 m. 1938 m. jis buvo pirmosios lietuvių regatos Baltijos jūroje ties Klaipėda ir Nida vadovas.
B. Sližys aktyviai dalyvavo Sąjungos Vilniui vaduoti veikloje, ilgą laiką buvo jos centro komiteto narys, tip pat buvo Vilniaus "Geležinio Vilko" fondo valdybos narys. Jis nedalyvavo politinių partijų veikloje, liko nepartinis.
1925 m. B. Sližio šeima, padedama brolio Simono Sližio, įsigijo Alantos (Molėtų r.) dvarą ir jame praleisdavo vasaras. Dvarą prižiūrėjo B. Sližio uošvė Podėnienė. 1940 m. Sližių dvaras buvo nacionalizuotas.
1944 m. jis pasitraukė į Vakarus, gyveno Vokietijoje ir 1945-1948 m. buvo Heidelbergo lietuvių komiteto pirmininkas.
1949 m. vasarą B. Sližys išvyko į JAV, apsistojo ir iki gyvenimo pabaigos liko Brukline, čia dalyvavo Amerikos lietuvių bendruomenės veikloje, buvo šios bendruomenės apylinkės pirmininkas, Lietuvių inžinierių ir architektų sąjungos narys.
Nepriklausomoje Lietuvoje B. Sližys buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus II laipsnio ir Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinais, Savanorio-kūrėjo medaliu (1928 m.), Latvijos "Trijų Žvaigždžių" ordinu.
Buvo vedęs, žmona Salomėja Podėnaitė-Sližienė (1900-?). Vaikai: Leonardas Vytautas Sližys (g. 1921 m.) ir Irena Silva Sližytė-? (g. 1923 m.).
Šaltiniai
Nuorodos
