Šio puslapio ar jo dalies stilius neatitinka Vikipedijos kalbos standartų. Jei galite, pakoreguokite stilių, kad tiktų enciklopedijai. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.
1926 m. subūrė laisvamanių moksleivių organizaciją „Laisvieji vergai“. Būrelio nariai žavėjosi antikos demokratija ir graikų dievais, kurie, pasak Macutkevičiaus, gyvenę kaip žmonės. Meilę antikos kultūrai išsaugojo visą gyvenimą – graikų mitus savo vaikams sekė vietoje pasakų, nuolat skaitinėjo rusiškus „Odisėjos“ ir „Iliados“ vertimus.[2]
1929 m. kartu su bendramoksliais Vaclovu Kosčiuška ir Antanu Butkūnu eksponavo mokiniškus dailės darbelius Vilniaus amatininkų parodoje. Gimnazijoje pagarsėjo kaip gabus piešėjas, dainininkas ir sportininkas – ypač sekėsi plaukimas, bėgimas ir futbolas.[2]
1930 m. baigė gimnaziją ir įstojo į Stepono Batoro universiteto (dabar: Vilniaus universitetas) Dailės fakultetą.[2]
1937 m. nuo gegužės 1-osios pradėjo karo tarnybą priešlėktuvinės apsaugos rinktinės trečios zenitinės baterijos prožektorių kuopoje. Tarnaudamas kariuomenėje dirbo taikomosios grafikos srityje: sukūrė iliustracijų ir vinječių žurnalui „Mūsų Vilnius“, knygų viršelių, pakuočių.[2]
1938 m. paleistas iš kariuomenės į atsargą; pagal rugpjūčio 1 d. išduotą demobilizacijos pažymėjimą ketino apsigyventi Klaipėdoje. Visgi 1939 m. grįžo į Vilnių ir apsigyveno Basanavičiaus g. 19 daugiabutyje.[2]
1940 m. pradėjo dirbti Paminklų apsaugos įstaigoje: registravo Vilniaus ir apylinkių kultūros paminklus, vežė nacionalizuotų dvarų turtą į Vilniaus miesto muziejų. Sielojosi dėl gabenamų iš Lietuvos vertybių. Kaip dauguma dailininkų, mėgino derintis prie naujos valdžios reikalavimų: 1940 gruodžio 27 d. dienraštyje „Vilniaus balsas“ reprodukuotas stilizuotas Macutkevičiaus piešinys „Keturi komunarai“, vaikų žurnale „Genys“ – Mečio Gedvilo ir Viačeslavo Molotovo portretai.[2]
1947 m. atleistas iš Kultūros paminklų apsaugos įstaigos. Vedė žmoną Eugeniją ir persikėlė gyventi į medinį krosnimis šildomą namelį tuometinėje Ukmergės g. 108 (dabar Lvovo g.).[2]
1949 m. susilaukė dukros Ramutės. Pradėjo dirbti Valstybinės politinės ir mokslinės literatūros leidyklos vyriausiu dailininku. Už „simbolizmą“ ir „formalizmą“ išmestas iš LTSR dailininkų sąjungos, dėl to labai išgyveno, nors sunkiai taikstėsi su nauja tvarka. Pašalintas iš vadovaujančių pareigų leidykloje, ir toliau apipavidalindavo knygas, gaudamas užsakymus pagal sutartis. Pradėjo bendradarbiauti su Kinofikacijos valdyba – projektavo ir tapė filmų afišas.[2]
1957 m. apdovanotas Kutūros ministerijos garbės raštu už meniškai apipavidalintus Valstybinės politinės ir mokslinės literatūros leidyklos leidinius. Nuolat gaudavo užsakymų kaip puikus šrifto meistras ir dėl to, kad gerai sutarė su redaktoriais, kuriems mokėdavo „duoklę“ – atiduodavo dalį honoraro. Skaudžiai išgyveno negalėdamas dalyvauti parodose, į kurias buvo priimami tik dailininkų sąjungos nariai, tačiau grįžti į sąjungą Macutkevičiui nepadėjo net draugystė su įtakingomis sovietų kultūros veikėjomis Monika Mironaite, Galina Jackevičiūte ar Liuda Vaineikyte. Po pinigų reformos smarkiai sumažėjus dailininkų pajamoms, nebesitenkino knygų apipavidalinimu, pradėjo ieškoti smulkesnių užsakymų – projektavo atvirukus, stengdamasis prisitaikyti prie socrealizmo temų ir stiliaus normų. Laisvalaikį praleisdavo piešdamas savo malonumui ir skaitydamas literatūros klasiką bei romanus. Vilniuje pasirodžius lenkiškai spaudai, Centrinio pašto kioske pirkdavo visus lenkiškus dienraščius ir žurnalus, dažnai kartodamas, kad lietuvišką literatūrą galima sudėti į vieną kišenę, o lenkiška netilptų ir į lagaminą.[2]
Tapė aliejumi, guašu, pastele simbolines bei religines kompozicijas, portretus, peizažus, natiurmortus, apipavidalino knygas ir žurnalus, kūrė plakatus, atvirukus, grafinį dizainą. Kūriniams būdinga konstruktyvizmo ir art deco stiliaus tendencijos, dekoratyvi, ornamentinė kompozicija, ryškios spalvos.[1]
