Bado karas

Bado karas
Lenkijos-Lietuvos–Vokiečių ordino karas
Data 1414 m. liepos mėn. – spalio 7 d.
Vieta Vokiečių ordino valstybė
Rezultatas Taikymas Konstanco susirinkime
Priešininkai
Lenkijos karalystė
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 		Vokiečių ordino valstybė
Vadai
Jogaila
Vytautas 		Michael Küchmeister von Sternberg

Bado karas (vok. Hungerkrieg, lenk. Wojna głodowa) – 1414 m. vasarą įvykęs trumpas teritorinis konfliktas tarp Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bei Vokiečių (Kryžiuočių) ordino. Karas pavadinimą gavo dėl abejų pusių taikytos destruktyvios išdegintos žemės taktikos.

Konfliktui pasibaigus be didelių politinių rezultatų, Prūsijoje prasidėjo badas ir maras. Anot Jono Posilgės (vok. Johano von Posilge), po karo nuo maro mirė 86 Kryžiuočių ordino nariai. Palyginimui, 1410 m. Žalgirio mūšyje žuvo apie 200 Kryžiuočių ordino narių.[1]

Priešistorė

1410–1411 m. Lenkijos–Lietuvos–kryžiuočių karas išsprendė ne visus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir kryžiuočių santykių klausimus. Daugiausia ginčų kėlė Žemaitijos ir Prūsijos siena. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas reikalavo viso dešiniojo Nemuno kranto, įskaitant Mėmelį (dab. Klaipėda). Ordinas reikalavo, kad po Vytauto ir Lenkijos karaliaus Jogailos mirties Žemaitija atitektų jiems. Šventosios Romos imperatorius Zigimantas Liuksemburgietis sutiko tarpininkauti ginče ir paskyrė vengrų diplomatą Benediktą Makrai (veng. Makrai Benedek) išklausyti abejų pusių argumentus. 1413 m. gegužės 3 d. Benediktas priėmė sprendimą ir pripažino Lietuvai dešinįjį Nemuno krantą, įskaitant Klaipėdą.

Ordinas atsisakė vykdyti šį sprendimą ir didysis magistras Heinrichas fon Plauenas įsakė kryžiuočių kariuomenei pulti šiaurės Lenkiją. Armija, kuriai vadovavo Mykolas Kiuchmeisteris (vok. Michael Küchmeister), grįžo į Prūsiją vos po 16 dienų kampanijos.[1]

Riteriai netikėjo, kad po pralaimėjimo 1410 m. Žalgirio mūšyje dar neatsigavęs Ordinas yra pasirengęs dar vienam karui su Lenkija. Kiuchmeisteris nušalino fon Plaueną ir tapo didžiuoju magistru. Jis bandė atnaujinti derybas su Lenkija 1414 m. gegužės mėn. Karaliui Jogailai pareikalavus sugrąžinti fon Plaueną ir atsisakius bet kokių kompromisų, derybos nutrūko.[1]

Karas

Kryžiuočių ordino magistras Michael Küchmeister von Sternberg

1414 m. liepos pradžioje karaliaus Jogailos ir didžiojo kunigaikščio Vytauto kariuomenės kartu su sąjuninkais iš Silezijos[2] įsiveržė į Vokiečių ordino valstybės valdomą Prūsiją. Jungtinės pajėgos, plėšdamos kaimus ir degindamos pasėlius, judėjo per Ostrudą į Varmiją.[3]

Po pralaimėjimo 1409–1411 m. kare dar neatsigavusio Kryžiuočių ordino riteriams nepavyko sustabdyti lietuvių ir lenkų puolimo net ir su samdinių iš Bohemijos pagalba.[4] Kryžiuočiai pamėgino sutelkti savo gynybines pastangas Kulmo žemėje. Riteriai įsitvirtino savo pilyse ir atsisakė atviro mūšio, supratę lenkų ir lietuvių pajėgų pranašumą atvirame mūšio lauke.[1]

Savo ruožtu, lietuvių ir lenkų pajėgos negalėjo arba nenorėjo vykdyti ilgalaikių kryžiuočių pilių apgulčių, kurios pasirodė nesėkmingos ankstesniame, 1409–1411 m. kare (pvz. žr. Marienburgo apgultis (1410)).

Po to, kai keletas kryžiuočių pilių po trumpų apgulčių visgi pasidavė lenkams, Kiuchmeisteris surengė keletą reidų į lenkų kariuomenės užnugarį, siekdamas nutraukti tiekimo kelius ir atgauti pilis. Plėšikavimo išpuolius į Lenkijos Kujaviją surengė Dancigo pagalbiniai būriai.[4] Jungtinės kariuomenės užimtoje teritorijoje Kiuchmeisteris naudojo išdegintos žemės taktiką, tikėdamasis atskirti įsiveržusias armijas nuo maisto ir atsargų. Ši taktika vėliau sukėlė badą ir marą regione.[5]

Popiežiaus legatas Viljamas iš Lozanos pasiūlė konfliktą išspręsti derybomis. Spalį Strasburge (dabar Brodnica) buvo pasirašytos dvejų metų paliaubos.[1] Jogaila ir Vytautas sutiko pateikti sienos nustatymo bylą Konstanco susirinkimui.

Karo rezultatai

Karo eigoje buvo nuniokoti Bišofsburgas (dab. Biskupecas), Christburgas (dab. Dzežgonis), Pasenhaimas (dab. Pasymas), Rozenbergas (dab. Sušas) ir Zalfeldas (dab. Zalevas). Nors didžioji dalis sunaikinimų buvo priskiriama lenkams ir ypač – totoriams (Landzbergas (dab. Ylavos Gurovas), Melzakas (Malšiakukis, dab. Penenžnas), Miulhauzenas (dab. Mlynarai), Vartenburgas (dab. Barčevas), Zintenas (Žintai, dab. Kornevas), Vormditas (Vormedytė, dab. Orneta),[6] bent jau Hohenšteino (dab. Olštynekas) sunaikinimas buvo pačių riterių darbas.

Konfliktas baigėsi be apčiuopiamų rezultatų. Jį sekė įvairių konfliktų tarpininkų pagalba kelis kartus pratęstos paliaubos, kurios ordinui finansiškai kainavo itin brangiai.[7] Taikos susitarimas buvo sudarytas tik atsistatydinus Kiuchmeisteriui 1422 m. Melno taikos sutartimi.

Šaltiniai

  1. ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 William Urban: Tannenberg and After. Chicago 2003, Seite 204. ISBN 0-929700-25-2.
  2. ↑ Albert Werminghoff: Der deutsche Orden und die Stände in Preussen. In: Pfingstblätter des Hansischen Geschichtsvereins Blatt VIII. 1912. S. 42.
  3. ↑ Urban, William.
  4. ↑ 4,0 4,1 Marian Biskup: Das Problem der Söldner in den Streitkräften des Deutschordenstaates Preußen vom Ende des 14. Jahrhunderts bis 1525. In: Zenon Hubert Nowak (Hrsg.): Das Kriegswesen der Ritterorden im Mittelalter. Toruń, 1991. S. 55 f.
  5. ↑ Urban, William.
  6. ↑ Preußische Allgemeine Zeitung, 6. Mai 1989: Burgen in Ost- und Westpreußen: Wartenburg. p 12.
  7. ↑ Robert Krumbholtz: Die Finanzen des Deutschen Ordens unter dem Einfluss der Polnischen Politik des Hochmeisters Michael Küchmeister (1414–1422), Deutsche Zeitschrift für Geschichtswissenschaft Bd. 8 (1892), 226–272.