PROFILPELAJAR.COM

Kitos reikšmės – Aukštaičiai (reikšmės).

Aukštaičiai. Kupiškėnų vestuvių dalyviai 1930 m.

Aukštaičiai – lietuvių etnografinė grupė, gyvenanti daugiausia Aukštaitijos krašte. Vakaruose tradicinė aukštaičių riba yra Dubysos upė, pietuose – Neris. Dalis tradicinių aukštaičių žemių dabar yra Gudijoje (Apso, Breslaujos lietuvių „salos“). Tai didžiausia lietuvių etnografinė grupė. Vartoja atskiras aukštaičių patarmes (etnografiniu požiūriu ne visi aukštaičių tarmės vartotojai yra aukštaičiai): rytų aukštaičių ir vakarų aukštaičių šiauliškių šnektą.

Aukštaičiai skiriami į rytų ir vakarų aukštaičius.

Rytų aukštaičiai

Rytų aukštaičių materialinė kultūra turi bendrų bruožų su Rytų Latvijos ir Vakarų Baltarusijos kaimo kultūra. Rytų aukštaičiai gyvena Šventosios baseine ir į rytus nuo jo, šneka rytų aukštaičių patarme. Nuo XVI a. gyveno gatviniuose kaimuose. XX a. pr. – vid. dauguma jų išnyko, senųjų kaimų likę pačioje rytų Aukštaitijoje (apie Ignaliną, Švenčionis). Gatvinių kaimų sodybiniuose rėžiuose arčiau kelio būdavo įkurdinamos aukštaitiškos dvišalės pirkios ir svirnai, jie apsodinami tradiciniais medžiais (ąžuolais, liepomis, klevais, uosiais), šalia namo žaliuodavo spalvingi gėlių darželiai. Sodybos dažniausiai buvo mažos, nes pagal paprotį tėvų ūkį dalydavosi visi sūnūs. Gyvenamieji namai (pirkios; iki XIX a. vid. dūminės, vėliau su dūmtraukiais) turėjo tris patalpas: pirkią, priemenę ir pirkaitę (kamarą, seklyčią). Svirnai (kai kada dvigubais stogais) buvo daugiausia vienos patalpos, su įėjimu iš galo ar šono. Klojimai (kluonai) – trumpi, platūs; viduryje moliu plūktas padas (grendymas) javams kulti, šonuose – šalinės javams ir pašarams sukrauti; įvažiavimas iš galo.

Iki XX a. pr. rytų aukštaičiai rugius pjaudavo pjautuvais. Buvo paplitę bendruomeniniai papročiai – bendras gyvulių ganymas, bendros kelių sodybų pirtys, talkos.

Rytų aukštaičių moterų rūbams būdingas šviesių spalvų derinys (baltos prijuostės, baltas nuometas), skersadryžiai sijonai. Rytų Aukštaitijoje iki pat XX a. pr. lininiai vis dar būdavo puošiami įaustais raudonų siūlų – žičkų – geometriniais ornamentais. Ypač puošnios buvo aukštaičių liemenės. Iki XX a. vidurio austi dekoratyviniai audiniai (lovatiesės, staltiesės, rankšluosčiai).

Rytų aukštaičių tradicinė virtuvė: pusryčiams – blynai su dažiniu, kruopienė, pietums – barščiai arba kopūstienė su duona, mėsa su duona ir raugintais kopūstais, vakarienei – pieniška kruopų sriuba.^[1]^[2]

Vakarų aukštaičiai

Vakarų aukštaičiai gyvena Lietuvos Vidurio žemumoje tarp Nemuno pietuose, Dubysos vakaruose ir Latvijos sienos šiaurėje. Šneka vakarų aukštaičių patarmės šiaurinėmis šnektomis. Iki XIX a. pab. gyveno gatviniuose kaimuose, bet gana anksti pradėjo keltis į vienkiemius. Gyvenamasis pastatas – gryčia (išoriškai panaši į žemaitišką trobą, bet patalpos išdėstytos kaip pirkioje). Svirnai kelių patalpų, įėjimas iš šono. Klojimų įvažiavimai taip pat iš šoninės pusės. Nuo XIX a. pab. Vakarų Aukštaitijoje atsirasdavo ir dvareliams prilygstančių trobesių – dviaukščių tvartų, didžiųjų svirnų, puošnių pirkių ar naujoviškesnių medinių namų, o palatvėje – ir mūrinių statinių.^[3]

Šiaurės vakarų aukštaičiai javų kirtimui, be dalgio, naudojo ir dalgelę su grėbliuku.

Tradiciniams vakarų aukštaičių moterų drabužiams būdinga šviesi spalva, sijonai languoti; puošėsi sidabro karoliais. Vyrų drabužiams būdingos klostuotos rudinės, sujuostos plačiu odiniu diržu, dėvėtos veltos plačiomis atbrailomis skrybėlės (žr. aukštaičių rūbai).

Šiaurės (palatvės) aukštaičių tradicinė virtuvė: pusryčiams – bulvės su padažu arba miltiniai skryliai, virtiniai su varškės, mėsos, spirgų ar bulvių košės įdaru, pietums – barščiai arba kopūstienė, mėsa su bulvėmis ir raugintais kopūstais, vakarienei – pienišką kukulaičių sriuba arba bulvienė, miltų košė su pienu. Šiaurės aukštaičiai garsėja stipriu miežių salyklo alumi. Vidurio Lietuvos aukštaičiams buvo įprasta pusryčiams virti rūgščią kopūstų arba burokėlių sriubą su mėsa, pietums pašildydavo nuo pusryčių likusius valgius, vakarienei taisydavo pienišką sriubą.^[4]^[5]

Dvasinė kultūra, papročiai

Pagrindinis straipsnis – aukštaičių dainos.

Aukštaičiai (ypač, gyvenantys šiaurės rytuose) išlaikė senovinį polifoninių dainų – sutartinių – žanrą. Rytų aukštaičiai paprastai dainuoja aukštesniais, lengvai vibruojančiais balsais, o labiau į vakarus ir šiaurę – apie Šeduvą, Pakruojį, Biržus – balso spalva tamsesnė, išgaunamas gilesnis garsas. Pietryčių Aukštaitijoje stilistika panaši į dzūkų. Paplitusios vestuvių, linarūtės, šienapjūtės dainos. Paplitę muzikos instrumentai: skudučiai, lamzdeliai, mediniai trimitai (ragai ir daudytės), penkiastygės kanklės, lumzdelis, ožragis, birbynė ir kt. Rytų Aukštaitijoje populiari buvo Labanoro dūda, cimbolai, Peterburgo armonika.^[3]

Šaltiniai

↑ Vacys Milius. Aukštaičiai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. 136
↑ Vacys Milius. Aukštaičiai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002
↑ ^3,0 ^3,1 Etninės kultūros globos taryba^{[neveikianti nuoroda]}
↑ Vacys Milius. Aukštaičiai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. 136
↑ Vacys Milius. Aukštaičiai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002